aA
Jei žmogus būtų tikrai visais atžvilgiais jums priimtinas, tik pavydus, galima būtų pasakyti paprastai: tiesiog pažiūrėti į jo pavyduliavimą kaip į perdėtai stiprią meilę. O į jį patį - kaip į žmogų, perdėtai savininkišką, o jumis ir savimi, kaip vyru, nepasitikintį. Būna tokių žmonių, kurie į savo sutuoktinį žiūri kaip į namus, mašiną, turtą ir apskritai kaip į nuosavybę, teigia psichoterapeutas Olegas Lapinas.
© Shutterstock nuotr.

Laba diena, su vyru gyvename jau 13 m., turime dukrą, bet sulig kiekviena diena mes tolstame vienas nuo kito, per visus šiuos metus turiu tik skausmą ir patyčias, jis pastoviai mane įtarinėja neištikimybe, vadina įvairiausiais žodžiais, žemina ir visa tai mato mūsų dukra, prieš metus išsiskyriau, bet vis dar gyvename kartu, buvo trumpalaikis pasikeitimas ir pažadai, blogiausia, kad jis liko agresyvus, mušasi, niekada niekur neinu, viena visur su dukra net ir į darbą, kai jai nereikia į mokyklą, arba ji ateina po pamokų, bijau žmonių žvilgsnių, neduok dieve mane kas pakalbina, atsisakiau draugių ir vis tiek viskas ne taip. Dirbu pardavėja, tenka bendrauti su žmonėmis. Jis netgi nurodinėja ką aš turiu kalbėti darbe, nesišypsoti, nesipuošti ir apskritai. Man 32 m., jam - 36 m. Patarkit kaip su tokiu žmogumi gyventi, nes tikrai noriu išsaugoti šeimą?

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:

KAI VYRAS LIGUISTAI PAVYDUS

Laba diena,

Taigi, būdama devyniolikos metų jūs ištekėjote už keturiais metais vyresnio vyro, ir per dvylika metų nutolusi nuo jo jau metus kaip išsiskyrėte. Tačiau nepaisant to, vyras gyvena su jumis ir elgiasi taip, tarsi skyrybų nebūtų. Ir jūs užbaigiate laišką žodžiais „tikrai noriu išsaugoti šeimą“. Taigi, atrodo, jog jums abiems skyrybos buvo tik formalios. Tikrovėje jūs vis dar likote kartu . Jūs nesprendžiate klausimo, kaip jums iš tikrųjų išsiskirti, o sprendžiate kitą klausimą - kaip jums toliau su šiuo žmogumi gyventi.

Jei šis žmogus būtų tikrai visais atžvilgiais jums priimtinas, tik pavydus, galima būtų pasakyti paprastai: tiesiog pažiūrėti į jo pavyduliavimą kaip į perdėtai stiprią meilę. O į jį patį - kaip į žmogų, perdėtai savininkišką, o jumis ir savimi, kaip vyru, nepasitikintį. Būna tokių žmonių, kurie į savo sutuoktinį žiūri kaip į namus, mašiną, turtą ir apskritai kaip į nuosavybę. Ir būna tokių vyrų, kurie labai nepasitiki savo žmonų ištikimybe ir kartu nepasitiki savimi, kaip vyrais. Įkalbėti juos pasitikėti taip pat neišeina, kaip neišeina įtikinti palestinietį, kad žydai nenori jiems nieko blogo. Arba įtikinti vokietį, kad alus ir dešrelės - labai nesveikas maistas.

Visa tai, kas susiję su žmogaus įsitikinimais, yra per daug stipru, kad žmogų būtų galima perkalbėti. Ir jūsų vyrą vargu ar galima perkalbėti, kad jūs nežiūrite į kitus vyrus. Ir kas kitiems vyrams nesiunčiate gundymo ženklų. Juolab kaip jūs galite kontroliuoti savo kūno kalbą? Gal jums reikia nešioti parandžą ir suknelę iki žemės, kaip arabų šalyse? Tai ir tokiu atveju liks jūsų žvilgsnis ir linguojanti eisena. O gal jūsų žvilgsnis per parandžą sustotų ties kokiu nors jaunuoliu ? Kaip įrodyti vyrui, kad jūs visa tai darytumėt netyčia?

Taigi, beliktų tik iš dalies su juo sutikti ir pasakyti : „taip, žinai, kažkiek tu esi teisus. Aš ne visuomet tai pastebiu, bet kažkiek flirtuoju ir noriu patikti“.

Beje, šioje situacijoje galima net pasakyti : „mes išsiskyrę , ir aš dabar aš iš tiesų esu laisva moteris“. Jis sušuks :“tu –k... !” Jūs pasakysite :“taip, kažkiek esu...“ 

Tačiau jūs rašote, kad jūsų vyras „paliko agresyvus, mušasi“ ir kad jūs daug ko bijote. Vadinasi, tiesiog ramiai sutikti su juo jūs negalite iš baimės. O tai reiškia, kad jūs užimate aukos vaidmenį. Ir jūsų vyras tai jaučia, todėl pažadėjęs jums jūsų nepulti, prie progos užsipuola. Aukos dažnai provokuoja sadistinį elgesį, nes elgiasi taip, tarsi sakytų- „tu esi didelis ir stiprus, o aš- maža ir bejėgė... Tu gali mane skriausti, o aš galiu tik kentėti, nes aš nuo tavęs priklausau, o tu nuo manęs- ne.“ 

Tad kam tuomet jūs rašote šį laišką- kad pasiguostumėte, koks sunkus yra aukos gyvenimas? Kad kas nors jus pagailėtų ir pasakytų, jog ir jis irgi yra auka? 

Manau, kad tokiu atveju jūs tik pagilintumėte savo situaciją, nes auka, kuri elgiasi taip, kaip menkysta, tik sukelia dar didesnį norą save žeminti. Jei ji dar bando teisintis ir atsiprašinėti, tai tik dar labiau save pamenkina. Tuomet prie pažeminimo prisideda panieka. Jūsų dukrai visai tai turėtų ne tik įgristi, bet gali sumažinti jūsų autoritetą jos akyse ir įtakoti jos likimą.

O likimas jos gali pasukti dviem keliais: arba ji pakartos jūsų gyvenimą ir kada nors turės despotišką vyrą, arba ji stengsis bet kokia kaina to išvengti ir pati taps despotiška moteris. Abejais atvejais ji kentės. 

Jai reiktų pamatyti kitokią mamą - mamą, kuri turi savigarbą. Jei jūs klausite ne kaip jums išlaikyti šeimą, o kaip išlaikyti ir sustiprinti savigarbą, tuomet- kita kalba.

Savigarbai palaikyti yra du patikrinti keliai. Beje, paskutiniai įvykiai Kijeve, kur liejosi kraujas, tikrai parodė jums tuos du kelius. Pirmasis kelias - reikalavimai. Antrasis - pasiruošimas atsižadėti.

Reikalauti jūs galite iš vyro pagarbos savo poreikiams. Tai ne prašymas, ne tuščias gąsdinimas. Reikalavimas labai susijęs su antru žingsniu - pasiryžimu atsižadėti šeimos, santuokos, išlaikymo, gyvenimo kartu.

Jei jūs nebūsite pasiruošusi viduje atsižadėti šiuo žmogaus, jūs negalėsite reikalauti. Jūs priklausysite nuo jo ir visi jūsų stenėjimai ir kančios liks tik pretekstas dar labiau jūsų negerbti. Atsižadėti- reiškia nesiskirti taip, kaip jūs išsiskyrėte. Tai reiškia- išsiskirti iš tikrųjų, atitolinti šį žmogų nuo savęs iki tokio atstumo, kuriame jūs laikote kaimynus ir praeivius. Tai vyksta sieloje, ir tik po to - tikrovėje, kai keičiamas ir padalinamas butas. Kaina už tai- pasiryžimas ir mokymasis būti vienai. 

Tam žingsniui jūs turite būti pasiruošusi savo viduje likti be šio žmogaus. Ir tik tuomet galėsite pasakyti vyrui : aš reikalauju to ir ano. 

Žinoma, jūs ne kartą galvojote apie tai. Ir matyt, viduje kol kas to padaryti neišdrįsote: baisu likti vienai, tegul ir su vaiku; baisu ardyti šeimą; baisu susidurti su finansiniais sunkumais ir t.t. ir pan. Todėl jums reikia sulaukti tokio momento, kai baisiau už visą tai bus visiškas jūsų savigarbos praradimas. Tai- savotiškas „duobės dugnas“, kai jau žemiau kristi negalima.

Manau, kad kai kuriems žmonėms nereikia eiti taip toli, nes jie gerai tai įsivaizduoja ir labai nenori. Įsivaizduokite ir jūs, kas būtų, jei visa tai tęstųsi dar dešim t- penkiolika metų. Kokia jūs tuomet būtumėte ir kaip žiūrėtumėte į tuos pragyventus metus? Su dėkingumu ?
Jei jūs priimsite tokį sprendimą, dėl kurio tuomet būsite sau dėkinga- priimkite jį.

Pagarbiai,
Olegas Lapinas

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.