„Tais metais man labai sekėsi konkursuose – laimėjau net du didelius dalykus: sukurti ženklą Lietuvos paviljonui pasaulinėje parodoje Expo 2012, kuri vyko Pietų Korėjoje, ir logotipą Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai. Buvo labai įdomu pamatyti, kaip tokie dideli ir viešumo susilaukiantys konkursai vyksta. Nežinau, kaip mano laimėjimai atrodė iš šalies, bet aš nusiraminau, įsitikinusi, kad jie yra labai aiškūs ir skaidrūs“, - pasakoja Kotryna, kuri tuomet buvo bene jauniausia Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narė.
„Konkursuose stengiuosi dalyvauti ir iš idėjos. Jie nėra dėkingi – darbo geriems dizaineriams visada yra kalnai, o čia niekada nesi tikras, kad laimėsi. Nenorėčiau, kad susiklostytų tokia situacija, kai reikšminguose konkursuose dalyvauja tik tie, kurie tuo metu neužsiėmę. Todėl pati visada stengiuosi rasti laiko ir draugus dizainerius skatinu įsitraukti“, - savo poziciją dėsto ji.
„Beje, mums, kaip dizaino studijai, šie labai daug viešumo gavę darbai ypatingo žinomumo neatnešė. Kur kas didesnis „bum“ įvyko, kai vieną mūsų grynai kūrybinį projektą „Taste the Font“ šią vasarą pasigavo didžiausias dizaino portalas designboom.com. Mūsų studijos vardas buvo minimas nuo Brazilijos iki Britanijos. Nuolat turime sąrašą grynos kūrybos idėjų ir stengiamės joms rasti laiko – fotografuoti maisto eidavome per pietus pas mane namo. Atrodydavo, kad visai nėra kada, negalime sau to leisti, bet pastumdavome darbus ir atsitraukdavome. Ruošdavome maistą, fotografuodavome, kažkada parašydavome tekstus, kažkada išversdavome juos į anglų. Tos savirealizacijos, grynai kūrybai skirto laiko neįmanoma įvertinti jokiais pinigais – tai taip gerai praleistas laikas!“, - prisimena ji.
Kotryna sako nuolat turėjusi įvairių idėjų, kurios kyla savaime ir nelabai yra valdomos. Be klientų užsakymų, su drauge Migle Vasiliauskaite ji kasmet sugalvoja ir padaro po dovanoti tinkamą objektą „Kalėdiniam dizaino turgui“, publikuoja savo tekstus „Literatūroje ir mene“, o dabar kartu su leidykla „Aukso žuvys“ rengia vaikams skirtą knygą „Milžinas mažylis“, kurią pati rašė ir iliustravo.
„Savo magistrantūros baigiamajam darbui Dailės akademijoje sumaniau sukurti projektą, garsinantį Lietuvoje esančius UNESCO paveldo objektus. Pamaniau, kad tos pasaulinės svarbos vietos nusipelno daugiau dėmesio. Kapstymasis po Vilniaus, Kernavės, Kuršių Nerijos dabartį ir istoriją kažkaip natūraliai atvedė mane prie padavimų – tų laikų, kai nebuvo nei miestų, nei datų, kai gyveno milžinai ir skraidė ežerai. Man atrodo, paslaptys traukia visus. Labai patinka, kaip mitologiją supranta skandinavai – išsilavinę, šiuolaikiniai žmonės, o gali nutiesti kelią ne tiesiai, bet aplink, kad nereikėtų judinti akmens, po kuriuo gyvena fėjos.
Gyventojai net piketuoja, jei iškyla grėsmė mitiniams padarams. Norėčiau, kad pristatytume save ne kaip alaus, krepšinio ir gražių moterų šalį, o kaip kraštą, kuriame vyko stebuklingos, mistinės istorijos. Gal ne man vienai tai svarbu, gal, parašius knygą, ir daugiau žmonių ims apie tai pasakoti, kalbėti ir prisiminti. Gaila, kad esame praradę natūralų pasakojimų tęstinumą – juk tautosaka yra tai, ką seka tauta. Kiekvienas su savo požiūriu, nusiteikimu ir patyrimu. Gal dėl to rašydama milžino Kerniaus pasakojimus nejaučiau, kad kuriu – aš tiesiog tapau viena iš tų daugybės pasakotojų, kurių dėka šios istorijos pasiekė mus. Kad padavimai gyventų, juos reikia tiesiog sekti“, - įsitikinusi beveik dvejus metus knygos rašymui ir iliustravimui skyrusi autorė.
„Man norisi padaryti kažką reikšmingo, kas pakeistų visos Lietuvos realybę. Gal tai labai skambu, bet juk gyvename ne Jungtinėse Amerikos Valstijose, mūsų šalis maža, čia greitai matai savo veiksmų rezultatą. Todėl noriu, kad kalbėtume apie tas vietas, kurios yra ypatingos viso pasaulio mastu, kad žinotume jų stebuklingas istorijas. Malonu, kad Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, į kurią su knygos idėja kreipiausi, manimi tiki ir knygą globoja”, - sako Kotryna Zylė.
