Paslaptys, gaubiančios saulašarę
Mažalapės skirtumus nuo kitų saulašarių gerai žino visi botanikai, tačiau vienintelę iš keturių rūšių ją gaubia savotiška paslaptis. Pirma, herbariumuose išlikę tik seni istoriniai augalo pavyzdžiai, o paskutinėje Lietuvos Raudonosios knygos redakcijoje (2007), kur visus retuosius objektus bandyta iliustruoti nuotraukomis, pateiktas tik piešinys. Nesant patvirtintų radaviečių, trūksta duomenų apie rūšies augimo sąlygas ir populiacijų būklę.
Antra, visiškai tiksliai atpažinti mažalapę saulašarę tegalima tik jai peržydėjus, kuomet susiformuoja vagotos dėžutės su sėklomis. Kitais metų laikais lapų skrotelė nesiskiria nuo smulkių ilgalapių saulašarių. Pelkėje akis kartais užkliūva už lyg ir netipingos formos saulašarių lapų, tik dažniausiai jie būna be žiedynų, todėl nesunku suklysti. Maži radiniai garsėja savybe ilgai išlikti nepastebėti ir, jei radavietė nėra tiksliai žinoma, galima daugybę metų vaikščioti aplinkui nė nenutuokiant apie slapuko buvimą.
Į tikslą atvedė pagalbininkas
Apžiūrinėdama pataisus, atkreipiau dėmesį į greta augančias saulašares. Dauguma jų buvo labai smulkios, tik ką peržydėjusios, tačiau vienos turėjo aiškiai lenktą trumpą, sulig lapų aukščiu stiebą, antrųjų žiedynstiebis buvo jau nuo pagrindo tiesus ir kur kas ilgesnis. Atidžiau apžiūrėjus vaisiukus, išsiskiriančius keliomis nežymiomis vagelėmis, pasitvirtino, kad augalai su išlenktu stiebu yra rečiausios Lietuvos saulašarių rūšies atstovai.
Kamanų pelkėje mažalapės saulašarės prieraišios oligomezotrofinėms (ne pačioms skurdžiausioms) aukštapelkės vietoms. Daugiausia jų telkiasi siaurose durpių vagelėse, kur nėra jokių kitų augalų, ar įsimaišo baltųjų saidrų sąžalynuose. Pažemėjimai tarp kupstų godžiai surenka kritulių vandenį su augalams reikalingais mineralais nukonkuruodami kiek aukščiau besidriekiančius Magelano kiminų patalus.
Kas lemia, kur augs retieji augalai?
Mažai pastebimi aukščio skirtumai aukštapelkės plynėse lemia nevienodą rūšių pasiskirstymą. Viename kvadratiniame metre įsitenka ir sausas kimsas, ir linguojantis ežerokšnio krantas, ir lopinėlis vienarūšio saidryno. Dėl šios priežasties floristiniai tyrimai paprastai atliekami 0,5x0,5 m ploteliuose pasirenkant kiek įmanoma grynesnes buveines.
Daugiau drėgmės bei maisto medžiagų, tamsus, geriau Saulės įšildomas paviršius – šie veiksniai lemia mažalapių saulašarių paplitimą, tačiau klausimas, kodėl panašiomis sąlygomis jos neauga niekur kitur, išlieka neatsakytas. Įsikūrusioms greta tokias pat buveines mėgstančių pataisiukų tenka konkuruoti dėl erdvės: pataisiukų sąžalynuose 0,25 m2 plote suskaičiuota apie 10 mažalapių saulašarių, atvirų durpių saidryne be pataisų – nuo 43 iki 174 egzempliorių.
Didesnės konkurencijos sąlygomis saulašarės anksčiau baigia vegetacijos sezoną. Rugpjūčio paskutinėmis dienomis reikėjo pasistengti ieškant jų skrotelių, kai ten pat geresnes pozicijas užėmusi populiacijos dalis dar tik brandino sėklas. Nevienodai toleruojamos ir kiminų rūšys.
Mažalapės saulašarės geriausiai tarpsta ten, kur nėra samanų dangos ir tik 5-20% jų pakenčia Magelano kiminų kaimynystę. Tačiau įmirkusiose augavietėse jos mielai įsikuria tarp smailiašakių ir didžiųjų kiminų. Ši draugystė akivaizdi užželiančiose pelkių akyse, kur mažalapės saulašarės plūduriuoja paviršiuje, kiminų ir mažųjų skendenių masėje, nepasigesdamos tvirtesnio pagrindo įsišaknyti.
Paprastai tokiose vietose tegali augti ilgalapės saulašarės, tačiau tirtame plote abi rūšys aiškiai pasidalijusios teritorijas. Tinkamose augavietėse mažalapės saulašarės linkę dominuoti, tačiau pereinamose buveinėse vienas kvadratinis metras mozaikiško pelkės paviršiaus teikia prieglobstį visoms keturioms saulašarių rūšims. Gali būti, kad Lietuvoje tokia vieta yra vienintelė. Be dažnai aptinkamų ilgalapės (D. anglica) ir apskritalapės (D. rotundifolia) jų draugiją papildo hibridinė bukalapė saulašarė (D. x obovata), lengvai atpažįstama pagal lapų formą ir neišsivysčiusias dėžutes.
Literatūroje nurodoma, kad ji gana reta, tačiau paprastai pasitaiko beveik visur, kur tik drauge auga pirmosios dvi rūšys. Nepaisant savidulkos ir menko žiedadulkių kiekio, nedidelė populiacijos dalis atveria žiedus labiausiai saulėtomis vidurdienio valandomis ir to pakanka tiek padidinti genetinę įvairovę rūšies viduje, tiek ir užsimegzti tarprūšiniams hibridams.
Augalų plėšrumas - mokslininkų tyrimo objektas
Saulašarės priskiriamos pasaulyje gana gausiai vabzdžiaėdžių augalų grupei. Savotiškas mitybos būdas atsirado prisitaikant prie skurdžios aplinkos pelkėtose vietovėse. Augalų plėšrumas nuo seno domino mokslininkus. Atskiri mokslo žurnalai ir vadovėliai gvildena vabzdžiaėdystės fenomeną pradedant valgiaraščiu ir baigiant virškinimo fermentų bei genetiniais tyrimais. Vienas iš pirmųjų stebėtojų buvo Č. Darvinas, dar XIX a. nustatęs, jog papildomai maitinamos saulašarės suformuoja daugiau žiedų ir sėklų.
Kapo saulašarės (D. capensis), augančios Pietų Afrikoje, ypač siauri ir ilgi lapai nutvertą vabzdį susuka į kokoną. Lietuvos saulašarių lapai tegali susiriesti pusiau, bet to pakanka ir nemenkam grobiui sudoroti. Pelkėn užskridusius baltukus stambios ilgalapės saulašarės netrunka suvilioti – tuomet ištisi sąžalynai „pražįsta“ baltais sparnais. Nesuvirškinti įspūdingos puotos likučiai gana ilgai išsilaiko nustelbdami smulkius ir neryškius tikruosius jų žiedynus. Lipnių lašelių klampumą kartais išbando apsirikusios sparvos – pernelyg stiprios, kad taptų augalų pietumis.
Negailestingai kovoti už būvį tenka ir pačioms vabzdžių gaudytojoms. Apskritalapių saulašarių sėklos išlaiko daigumą apie penkerius metus, tačiau pelkėje, kur kaupiasi durpės ir kasmet užauga nauja kiminų karta, daugiau nei 5 mm gylyje dauguma jų praranda galimybę sudygti. Dėl vandens lygio svyravimų žūva 45-85% visų daigų, turinčių per menkai išsivysčiusias šaknis, kad pasiektų giliau slūgsančią drėgmę. Aplinkos veiksniams labiausiai atsparūs smulkūs suaugę augalai, o didelės, natūralią brandą pasiekusios rozetės pasižymi aukštesniais mirtingumo rodikliais, nors kaip tik stambiausi augalai subrandina daugiausiai daigių sėklų. Neprognozuojami klimato veiksniai, pavyzdžiui, ypač gausūs lietūs, padidina užsitęsusių potvynių ir deguonies trūkumo tikimybę.
Medžioja grobį tik iki žiemos
Be saulašarių pelkės šlapynėse auga balinis ir mažasis skendeniai. Jie taip pat linkę pasmaguriauti vabzdžiais, tačiau į mažyčius pūslelių formos maišiukus pakliūva tik patys smulkiausi, sunkiai įžiūrimi bestuburiai. Lietuvos augalų vabzdžiagaudžių sąrašą užbaigia paprastoji tuklė ir pūslėtoji aldrūnė. Pastaroji – taip pat didelė retenybė, aptikta vos keliuose Aukštaitijos ežeruose.
Neskubiai žingsniuodami patogiu mediniu taku Kamanų pelkėje, lankytojai stabtelėjo, kad geriau įsižiūrėtų į čia pat vykstančią dramą. Apgautas drugys bandė ištrūkti iš saulašarės spąstų, tačiau besiblaškydamas prilipo iš karto prie kelių lapų. Išvargęs ir apsilaužęs sparnus jis galiausiai išsivadavo, tačiau pakilti nebepajėgė ir atiteko greta įsitaisiusiam alkanam kaimynui. Gerai pasisotinusios per trumpą vasaros tarpsnį, saulašarės sukaups daugiau maisto medžiagų žiemojimui. Jau visai netrukus smagi užduotis surasti uodų gaudytoją bus nebeįvykdoma. Nunykus lapams, vabzdžių ir Saulės dovanota energija susitelks apskritame pumpure. Jei sėkmingai peržiemos, pavasarį jis pradės naują medžioklės sezoną.
