Be to, spalva veikia ne tik mūsų akis, bet ir skonį bei virškinimą. Ji, kaip kosmetika ant merginos veido, pagerina išvaizdą, sukelia pasigėrėjimą ir apgauna pojūčius.
Nemaža dalis maistinių dažiklių yra randami gamtoje. Šiandien vartotojai kur kas labiau sąmoningi nei prieš kelis dešimtmečius, tačiau natūralumo paieškos lėmė ir tai, kad pastaruoju metu baiminamės daugybės maisto priedų. Net jei ir žymimi „E“ raide, maisto priedai ne visuomet yra sintetiniai ar kenkia sveikatai.
Pavyzdžiui, žalią spalvą maistui suteikia natūralus augalinis chlorofilas, žymimas kodu E 140. Jo gausu žalios spalvos vaisiuose bei daržovėse. Geltoną ir oranžinę spalvas maistui suteikia vadinamieji karotinoidai – tai labiausiai gamtoje paplitę maistiniai dažikliai, žymimi kaip E 160. Jų gausu oranžinės spalvos daržovėse, tokiose kaip morkos.
Tamsioms spalvoms išgauti maisto produktų ir gėrimų gamintojai naudoja karamelę, kuri žymima kaip E 150. Ji ypatinga tuo, kad yra net kelių atspalvių, todėl prie E 150 pridėta raidė a, b, c ar d nurodo toną – a auksinio atspalvio, d – itin tamsaus juodojo šokolado. O štai rožinę spalvą ledams ar jogurtams suteikia ne tik braškės, bet ir paprastieji burokėliai dažiklis – E 162.
Deja, ne visos spalvos yra sutinkamos gamtoje, todėl tokiems atspalviams kaip ryškiai žydra ar tamsiai mėlyna išgauti yra naudojami sintetiniai dažikliai. Dažniausiai jie naudojami nuspalvinti įvairius saldainius, kramtomąją gumą - tokius produktus, kuriuos labiausiai mėgsta vaikai.
Jų ryškios spalvos ypač traukia akį. Dėl atsparumo išorinėms sąlygoms – drėgmei, temperatūrų skirtumui, sintetiniais dažikliais gali būti spalvinami ledai, fermentinio sūrio gaminiai.
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Mitybos skyriaus vedėja Ilona Drulytė:
Teigti, kad visi maisto produktai yra pagražinti maistiniais dažikliais neteisinga. Maistiniais dažai yra viena iš maisto priedų kategorijų, kuri yra griežtai reglamentuota.
Maisto priedai – tai medžiagos, kurios pačios savaime nėra maistas ar sudėtinės jo dalys. Maistiniai kvapai ar dažikliai yra sąmoningai dedami į maistą technologinio proceso metu, siekiant suteikti jam pageidaujamų juslinių ar kitų technologinių savybių – pavyzdžiui, pagerinti ar paryškinti produkto spalvą.
Yra nustatytas tiek pačių dažiklių sąrašas, tiek ir jų grynumas bei leistini kiekiai. Yra net specialus kai kurių dažiklių ženklinimas, nes tyrimais nustatyta, kad tam tikri dažikliai gali sukelti vaikų hiperaktyvumą.
Kalbant apie vaisus ir daržovės, dažnai tenka išgirsti iš vartotojų, kad jie visi nupurkšti maistiniais dažais, kad būtų patrauklesni. Tačiau taip tikrai nėra. Tiesa, dažiklių kiekiai maisto produktuose priklauso ir nuo jo sudėties. Vienų dažiklių koncentracijos ribojamos labiau, kitų leidžiama dėti tiek kiek reikia. Dažikliai gali būti natūralios ir cheminės sudėties.
Be to, yra tam tikros maisto produktų grupės į kurias dažiklių visai negalima dėti. Pavyzdžiui duona, pienas, kakava, aliejus, ir daugelis kitų, produktų kurie vartojami kasdiena. Dažikliai dažniausiai naudojami įvairiuose konditerijos gaminiuose, įvairiuose desertuose.
