Saulės K. laiškas DELFI:
Tikriausiai jau trečias rytas, kai verkiu... Ką pasirinkti - važiuoti mokslo vaisių skinti svetur, ar skanauti užaugintus savoje šalyje? Egzaminus išlaikiau puikiai ir tai tik dar pasunkino mano apsisprendimą (lietuvių kalba 100, anglų ir istorija 94, matematika 86). Kad įstojau į Olandijos aukštąją mokyklą, žinau jau senokai, tačiau Lietuvoje įstočiau visur, kur tik noriu į valstybės finansuojamą vietą. Kaip bebūtų, vilioja ir galimybė pakeliauti, įgauti savarankiškumo, patirties, išmokti svetimą kalbą bei patobulinti anglų kalbos žinias. Tik kaip žinoti, kad vaisiai nuo svetimos obels nebus rūgštūs?
Kas, jeigu ne mes ir kada, jeigu ne dabar?
Džiaugiuosi už tuos, kurie seniai žino, ko nori. Ne veltui sakoma, kad žymiai lengviau nueiti, jei žinai, kur eini. Įstojus į ES, jaunimui atsirado kaip niekada daug galimybių. Ne naujiena, kad imliems jauniems žmonėms netrūksta drąsos išbandyti save užsienio universitetuose. Vieni galvoja grįžti, kiti ne. Ką galvoju aš? Galėčiau pasakyti tik tiek, kad savo vaikus norėčiau auginti Lietuvoje, kad ir grubiai kitų vadinamoje trečiąja pasaulio šalimi. Visgi pasinerti į dar vieną gyvenimo nuotykį, studijas užsienyje, taip pat norisi. Tikiu, kad tai būtų neįkainojama patirtis.
Nuo ko viskas prasidėjo…
Studijomis užsienyje susidomėjau palyginus vėlai, paskutiniais mokslo metais. Porą metų buvau įsitikinusi, kad studijos Lietuvoje – mano ateitis. Ir išvis nesupratau ir nenorėjau suprasti, kodėl tie jauni lietuvaičiai bėga svetur, ką jie ten palikę? Gyvenimas vis dėlto mėgsta viską apversti aukštyn kojomis… Išvykau į Olandiją su agentūra, kuri padeda lietuviams įstoti į užsienio aukštąsias mokyklas. Pamaniau, kad gal tikrai visai nieko. Patenkinti, motyvuoti studentai, draugiški ir jauni dėstytojai, moderni aplinka, mažos klasės, garsių įmonių pavadinimai, įdomi studijų programa paliko teigiamą įspūdį, sukėlė motyvaciją. Pradėjau domėtis, nuvažiavau į porą konsultacijų, „užkabliavo“. Užpildžiau dokumentus, parašiau motyvacinį laišką, įstojau.
Oi, tas nelemtas Svarstyklių ženklas
Tačiau nebūčiau gimusi po Svarstyklių zodiako ženklu, jei paskutinę akimirką nepradėčiau dvejoti, ar pasirinkau teisingai. Sužinojusi savo konkursinį balą, supratau – įstočiau visur, aukštas. O ir tėvams pinigėlių sutaupyčiau (matot, Olandijoje nėra nemokamo mokslo). Tačiau tikriausiai priežastis ne tokia (vis dėlto turint darbą, studentas gali laisvai save aprūpinti: gauna paramą apie 500 eurų ir dar atlyginimą, taip pat gali nemokamai naudotis transportu visoje šalyje, kitaip tariant, žalia šviesa pažinti visą šalį). Esmė ta - bijau. Šeima, draugai. Bijau, kad nepatiks, kažkas nepasiseks, pasirinksiu netinkamą variantą. O gal priešingai? Bijau, kad patiks, norėsiu pasilikti..
Niekada nebūna vieno teisingo kelio...
Bet kokiu atveju, esu laiminga, kad turiu tokius palaikančius, manimi tikinčius ir mylinčius tėvus, seseris. „Nesužinosi, ar pasirinkai teisingai, ir niekas tau to negali pasakyti. Tai yra tavo sprendimas ir, kokį bepriimtum, palaikysim“, - sako jie. Gal tik mama labiau simpatizuoja minčiai pasilikti ir studijuoti Vilniaus universitete politikos mokslų. Galiausiai, nubraukusi ašarą, supratau, kad visiškai nesvarbu, ką pasirinksiu. Tiek vienas, tiek kitas sprendimas visada turės minusų ir pliusų. Negalima smerkti nei tų, kurie pasilieka, nei tų, kurie išvyksta. Šis gyvenimo etapas ir komsmopolitiškėjantis pasaulis mums suteikia galimybių, galime jas išnaudoti arba nekreipti į jas dėmesio, bet tikrai negalime pykti ant tų jaunų žmonių, kurie nusprendžia išdrįsti pabandyti kažką naujo.
Juk tik tas žmogus, kuris nebijo išeiti iš savo komforto zonos, tobulės, eis į priekį. Visiems reikia šiokio tokio šoko, jis mums lyg gyvo oro gurkšnis. Kaip bebūtų, visi mes skirtingi ir vienam išėjimas iš savo komforto zonos gali reikšti išvykimą į svetimą šalį, o kitam tiesiog žingsnio žengimą iš savo kiemo. Galbūt ir baisu, bet reikia nuspręsti patiems. Prie kurios obels nueisime - artesnės ar tolesnės - nulems tik mūsų pačių pasirinkimai. O ar rūgštus vaisius, sužinosime tik tuomet, kai atsikąsime. Velniai nematė, jeigu jis ir bus rūgštus... Pripažinkite, juk kartais trokštame ir tos pikantiškos rūgštelės!
Pabaigai
Galutinai dar nenusprendžiau, ką pasirinkti. Sprendimą reikia priimti ir greitai. Žinau tik viena - ką bepasirinkčiau, pasirinksiu teisingai, ir kur benuves gyvenimas, nesigręžiosiu atgal ir negalvosiu, koks būtų buvęs kito obuoliuko skonis. Rūgštesnis ar saldesnis, vis tiek gi vitaminas ir protui, ir sielai. O nuodingi obuoliai, mielieji, tik pasakose...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
