Tuo tarpu, kai moterys sunkioje situacijoje ieško išeities, vyras palūžta ir ima galvoti apie savižudybę, skausmą malšina alkoholyje arba griebiasi smurto. Dar daugiau – vyrai taip pat patiria moterų smurtą, o pabandžius pasipriešinti jiems kaip mat priklijuojama smurtautojo etiketė.
Moteris įvykdė savo grasinimus vyrui – sufabrikavo bylą?
Didėjant suvokimui, kad visuomenėje egzistuoja dvi didelės pažeidžiamos grupės – iš vienos pusės, moterų, iš kitos – vyrų, Lietuvoje nuspręsta kompensuoti pagalbos vyrams stygių. Be iki šiol veikusio Kauno apskrities vyrų krizių centro, įsteigti vyrų krizių centrai Šiaulių, Utenos ir Marijampolės apskrityse.
Pasak Kauno apskrities vyrų krizių centro vadovės Dovilės Bubnienės, pagalbos ieškančius vyrus gali suskirstyti į kelias grupes. Viena jų – vyrai, ateinantys dėl gresiančių ar įvykusių skyrybų, po kurių negali atsigauti.
„Nors vyrauja nuostata, kad moterys sunkiau išgyvena skyrybas, mes susiduriame su kitokia realybe. Finansiškai iš tiesų sunkiau moteriai, kadangi su ja lieka vaikai, kuriuos išlaikyti su pakankamai menkais alimentais sunku. Tačiau mano patirtis rodo, kad psichologiškai sunkiau būna vyrams. Turime labai daug tėčių, kurie negali matytis su vaikais, negali prisidėti prie jų ugdymo, nes moterys riboja buvimo su jais laiką. O moteriai faktas, kad vaikai lieka su mama, yra papildomas veiksnys, padedantis greičiau susitaikyti su skyrybomis, nes jai reikia pasirūpinti daugybe dalykų. Tuo tarpu vyras, jei jis neturi kitos moters, lieka vienas. Todėl su vyrais dažnai tenka kalbėtis apie savižudiškas mintis, alkoholį, kuriuo dauguma pradeda piktnaudžiauti“, - pasakojo pašnekovė.
Nors skyrybos dažniau vyksta moterų iniciatyva, tai nereiškia, pasak D. Bubnienės, kad visais atvejais vyrai blogi. Tiesiog nesiklostė tarpusavio santykiai, žmonės nenorėjo spręsti problemų, pagaliau moterys taip pat gali susirasti kitą vyrą. Taigi vyrai dažniau ne ta pusė, kuri norėjo skirtis, todėl skyrybos jiems didžiulis stresas, dėl kurio prasideda depresija ir vyras, iš pradžių bandęs ją „gydyti“ alkoholiu, tampa psichikos sveikatos centro pacientu.
„Turime paradoksalių situacijų, kai vyras pas mus patenka kaip smurtautojas, bet paaiškėja, kad ilgus metus jis buvo auka. Štai ir dabar turime klientą, kuris net turi randų nuo peilio. Kai jis pagaliau išdrįso pasipriešinti, jam buvo iškviesta policija ir dabar jis vaikšto į mūsų elgesio keitimo užsiėmimus, kuriuos lankyti jį įpareigojo teismas.
Iš tiesų smurtavę vyrai dažniausiai pripažįsta, kad tai buvo neteisingas sprendimas, kurį lėmė alkoholis, tačiau pasiteisinimo, aišku, taip pat ieško: gal žmona galėjo to ar ano nedaryti, taip nesakyti, jo girto neliesti. Yra ir tokių, kurie visą laiką tvirtina, kad jie nekalti, kad įvykis buvo sufabrikuotas. Ir mes negalime atmesti tokios galimybės, nes visuomenėje vyrauja stereotipas, kas smurtautojas – tik vyras. Ir policininkams, atvykusiems į įvykį, kartais iš tiesų sunku išsiaiškinti, kuris yra smurtautojas. Paprasčiau pasirinkti tą, kuris fiziškai stipresnis. Tačiau užsienio tyrimai rodo, kad santykis tarp vyrų ir moterų smurto mastų nėra toks didelis. Taigi yra teorinė galimybė, kad ir Lietuvoje vyrai pradės dažniau skųstis, nors patys jie sako, kad tai nevyriška“, - teigė psichologė.
Pasak jos, vyrai gali patirti tokį patį smurtą, kaip ir moterys: jie būna spardomi iki mėlynių, mušami per galvą įvairiais daiktais. Nors vyrauja stereotipas, kad moteris fiziškai neįveiks vyro, yra vyrų, kurie save puikiai kontroliuoja ir nekelia rankos prieš moterį. Be to, gali būti amžiaus skirtumas poroje. Pavyzdžiui, vyras yra vyresnis, silpnos sveikatos, o moteris, kuri 10 metų už jį jaunesnė, dar fiziškai stipri.
„Štai šiuo metu kaip tik padedame vyrui perrašinėdami į popierinį variantą garsinį įrašą, kuriame jam moteris grasino susidorojimu. Šiuo metu jam iškelta byla už podukros sumušimą, nors įrodymų, kad jis smurtavo, nėra. Tačiau jis turi įrodymų, kai jam buvo pasakyta: „Mes tau padarysime taip, kad tu dingtum iš čia“, - pasakojo pašnekovė.
D. Bubnienė paneigė mitą, kad dauguma smurtautojų – iš socialinės rizikos šeimų. Pastarųjų yra, tačiau jie didžiosios daugumos nesudaro. Apie daugumą jų gatvėje taip tikrai nepagalvotume. Tačiau 95 proc. atvejų vyrai buvo pavartoję alkoholio. Apie pusę smurtavusių moterų taip pat buvo paveiktos alkoholio.
Jaunuoliams problemos kyla po 3-5 metų draugavimo
Šiaulių apskrities vyrų krizių centrui atstovaujanti Agnetė tikisi, kad susibūrusi socialinius mokslus studijuojančių studentų komanda labiausiai pritrauks jaunus vyrus, kuriems, skirtingai vyraujančiai nuostatai, labai reikia pagalbos.
„Problema – ne tik vyrų smurtas, kaip dažnai manoma. Kai bendrauju su bendraamžiais, jie pasakoja apie įvairiausius patirtus negatyvius jausmus, abejones, kaip elgtis santykiuose su mergina. Pavyzdžiui, buvau klausiama patarimo, ką daryti vaikinui, kuriam atsibodo didesnę dalį laiko būti su mergina, jis nori susigrąžinti draugus, nors iš esmės nenori nutraukti santykių ir su ja. Dažniausiai tokios problemos iškyla, kai jauni žmonės draugauja jau kelerius metus – 3-5. Tuomet vaikinai pradeda galvoti apie tai, kad nori turėti ir savo gyvenimą, tačiau būna atitolę nuo draugų ir dabar nebežino, kaip vėl į juos integruotis. Esą merginoms paprasčiau – galima pakviesti arbatos ir pasikalbėti, o vaikinams taip nedera.
Kodėl jie nekuria šeimos? Daugelis dar yra studentai, kai kurie gyvena pas tėvus, tad finansiškai kurti šeimą būtų sudėtinga. Vaikinai gerai paskaičiuoja. Iš esmės jie vertina santykius ir nori juos saugoti, nors dažnai sakoma, kad jie linkę keisti partneres be skrupulų. Taip nėra, jie patys labai išgyvena, nori spręsti savo problemas, nori pagalbos, tik jos nėra. Merginos, nutikus nesėkmei, išsiverkia, išsipasakoja draugėms, o vaikinai užsidaro savyje ir pradeda regzti mintis apie savižudybę. Vyriškai pasikalbėti tarp draugų apie savo skaudulius, kaip tai daro merginos, jie negali. Kažkada net klausiau vieno, kodėl jis apie tai nesikalba su draugais. Pasirodo, tai nepriimta“, - pasakojo pašnekovė.
Sunkiausia vyrams klimakso laikotarpio
Utenos apskrities vyrų krizių centro vadovei Dianai Deveikienei, vadovaujančiai ir Utenos vaikų globos namams, vyrų problemos gerai žinomos. Mat įstaiga teikia pagalbą nedarnioms šeimoms.
„Mes esame sudarę galimybę pas mus su vaikais apsigyventi mamai arba tėčiui. Taip lengviau ugdyti jų socialinius įgūdžius, kovoti su priklausomybėmis. Visgi dažniausiai atsakomybę prisiima arba kaltinamos, jei vaikas neprižiūrimas, moterys, o tėvas lieka už borto. Vis dar vyrauja stereotipas, kad vyras turi dirbti, o vaikais rūpintis – moteris. Tačiau pagalbos vyrams reikia ne mažau nei moterims. Juos taip pat ištinka klimakteris laikotarpis – apie 45-50-tuosius metus. Vyras pradeda jaustis niekam nereikalingas, niekieno nemylimas, nieko nepasiekęs. Mūsų tikslas, kad pas mus burtųsi tokia vyrų grupė ir su jais kalbėtųsi specialistai vyrai“, - teigė specialistė.
Pasak pašnekovės, specialistai nemėgsta dirbti su smurtaujančiais vyrais. Kaip profesionalai, jie supranta, kodėl vyksta smurtas, tačiau kaip žmonėms jiems labai sunku bendrauti su smurtaujančiu asmeniu, kuris dažnai nė nemano padaręs kažką bloga.
„Tačiau jei mes padėsime tik moterims, nieko gera nebus – faktai rodo, kad moterys atleidžia savo smurtaujantiems vyrams, ir labai greitai. O jie turi savus stereotipus, kas yra vyriškumas. Net policininkai, jei moteris namuose labiau sudrausminą vyrą, sako – esą koks gi tu vyras, jei su boba nesusitvarkai. Todėl būtina tai keisti: kad nebūtinai vyras turi mokėti parūkyti, išgerti, tarti stiprų žodį, garsiai rėkti, kad vaikus reikia auginti ir auklėti, o ne tik drausminti riksmu, kad verkti vyras taip pat gali, kad ne tik vyras gali daugiau uždirbti, bet ir moteris.
Kitas dalykas, apie kurį mažai kalbama, kad vyrai patiria ir moterų smurtą, dažniausiai, aišku, psichologinį. Jos manipuliuoja jausmais, vaikais. Jei moteris yra psichologiškai stipresnė už vyrą, ji gali daryti, ką nori: keisti partnerius, grįžti naktį ar visai negrįžti, o vyras prižiūri vaikus ir neturi pakankamai jėgos ją sustabdyti. Iš tiesų vyrai yra labai jautrūs ir labai greitai palūžta. Pavyzdžiui, jie labai nori gyvenime pasiekti aukštų rezultatų, bet jei kažkas nepasiseka, jie neuždirba, kiek norėtų, moteris myli ne taip, kaip norėtųsi, tuomet žudosi, vartoja alkoholį arba smurtauja. Taip pat pastebėjau, kad vidurinio amžiaus krizės vyrai labai linkę į depresiją. Tai lyg ir jauni vyrai, bet gyvenime jie bijo pokyčių, yra nervingi, nerimastingi, labai priklausomi nuo nuotaikų kaitos“, - pasakojo D. Deveikienė.
Pasak jos, visa tai būdinga ir moterims, bet vyrai sunkiau su tuo susitvarko. Moterys labiau kabinasi į gyvenimą galbūt dėl to, kad jaučia daugiau atsakomybės už vaikus, o vyrai yra pasyvūs, jiems paprasta išeiti į niekur, paliekant savo pridarytas problemas ir skolas ant šeimos ir vaikų pečių.
„Net ir mano aplinkoje yra žmonių, kurie įsitikinę, kad vyrams nereikia padėti, jeigu jie smurtauja ar geria. Tačiau jeigu visi kartu jiems nepadėsime, tokių atvejų iš kartos į kartą daugės ir normalių vyrų nebebus. Juk šiandien vyrai turi būti labai įvairiapusiai. Daug vyrų dirba stereotipiškai moteriškus darbus. Štai ir pas mus yra nemažai vyrų, kuriems tenka auklėti vaikus, padėti jiems susitvarkyti higienos reikalus, apiprausti, gaminti valgyti, tvarkyti kambarius, keisti patalus. Ir daugumai jų tai normalu. Mūsų vaikai, matydami tokius tėčius, tikiuosi, ir savo gyvenime nebijos atlikti tokius darbus. Tačiau yra daug vyrų, kuriems dar žemas lygis užpakalį vaikui nuplauti, valgyti paruošti, būti dėmesingam, parodyti jausmus“, - svarstė pašnekovė.
