Šis 19 metų laisvės atėmimo bausme nuteisto bene ilgiausiai nuo Lietuvos pareigūnų besislapsčiusio dviejų žmonių žudiko Donato Adomėno laiškas gali sugriauti vilniečio verslininko Vytauto Bauro karjerą.
Vilniaus apygardos prokurorai jį kaltina kurstymu nužudyti buvusį savo verslo partnerį, bendrovės „Virada“ prezidentą Ramūną Žygą. Šio nusikaltimo liudytoju tapo pas jį į svečius atėjęs Arvydas Čekaitis, todėl žudikas juo atsikratė kaip nereikalingu liudytoju.
Likimo ironija, tačiau D. Adomėno laišką pareigūnams perdavė tuo metu bendrovės „Virada“ viceprezidentu dirbęs V. Bauras – vyras esą bandė sudaryti įspūdį, jog yra nepagrįstai šantažuojamas, ir taip nuo savęs bandė nukreipti tyrėjų dėmesį.
Žudiko rašytas laiškas tapo bene pagrindiniu buvusį garsų Vilniaus verslininką, kuris šiuo metu pragyvenimui užsidirba pagal verslo liudijimą, kaltinančiu įrodymu.
V. Baurui iškeltą baudžiamają bylą trečiadienį pradėjo nagrinėti Vilniaus apygardos teismas. Tiesa, kol kas nesėkmingai – posėdyje nepasirodė nukentėjusiąja pripažinta nužudytojo A. Čekaičio našlė. Šioje byloje nukentėjusiąja yra pripažinta ir R. Žygo našlė Dalia Žygienė – moteris jau anksčiau yra prisipažinusi, jog neabejoja, kad su jos vyro nužudymu gali būti susijęs buvęs jos sutuoktinio verslo partneris.
Tuo metu V. Bauras kategoriškai kratosi jam pateiktų kaltinimų ir teigia, kad nėra susijęs su savo buvusio geriausio draugo ir verslo partnerio nužudymu. „R. Žygas man buvo kaip brolis, kurio neturėjau“, – dar nagrinėjant D. Adomėno bylą teisme yra sakęs verslininkas.
Pasmaugęs paleido šūvius į galvą
Bylos duomenimis, dar 1993-iųjų liepos 23-iąją, nuo 12 iki 17 val., Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, Architektų g. esančiame bute, V. Bauro apsaugininku dirbęs D. Adomėnas, panaudodamas fizinį smurtą, R. Žygui ir A. Čekaičiui virvėmis surišo rankas ir kojas, juos sumušė, o po to pasmaugė. Išeidamas žudikas iš pistoleto paleido šūvius aukoms į galvą.
Šio nužudymo metu iš A. Čekaičio buvo pagrobti 10 tūkst. JAV dolerių, kuriuos jis atvežė R. Žygui, bei R. Žygui priklausantis laikrodis „Rolex“ (vertė – 10 tūkst. JAV dolerių), vaizdo kamera, auksinis žiedas su briliantu.
Po šio kraupaus nusikaltimo praėjus nepilnam mėnesiui – rugpjūčio 17-ąją – D. Adomėnas ir vilnietis Danielius Sruoga pasikėsino nužudyti D. Žygo verslo partnerį V. Baurą.
Kai užpuolikai jį vežėsi savo automobiliu „VAZ 2105“, verslininkas Liepkalnio gatvėje bandė pasprukti iš mašinos, tačiau D. Sruoga jį pasivijo ir sumušė, be to, sudavė į galvą automato buože. Nusikaltimo įtariamieji nebaigė, nes į verslininką šovęs vienas užpuolikų nepataikė.
Incidentą pamatę autobusu važiavę „Geležinio vilko“ garbės sargybos kariai bandė apginti užpultą verslininką, bet užpuolikai iš automatų „Kalašnikov“ į juos paleido seriją šūvių. Įvykio metu buvo sužaloti keturi kareiviai.
Po šio užpuolimo D. Adomėnas dingo iš pareigūnų akiračio, o 2009-ųjų liepą buvo sulaikytas per specialią Ukrainos vidaus reikalų ministerijos Kovos su organizuotu nusikalstamumu valdybos bei greitojo reagavimo būrio „Sokol“ operaciją vienoje Krymo pusiasalio miesto tipo gyvenvietėje.
D. Sruoga buvo sulaikytas 2007 metais, taip pat Ukrainoje, tačiau teismas jį dėl vieno nusikalstamos veikos epizodo išteisino, o kitame – nutraukė bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui.
Netikėtas posūkis byloje – laiškas viską apvertė aukštyn kojomis
Tirdami R. Žygo ir A. Čekaičio nužudymą pareigūnai buvo atsidūrę aklavietėje, tačiau juos netikėtai į priekį užvedė V. Bauras – „Virados“ viceprezidentas pareigūnams atnešė D. Adomėno jam rašytą ir perduotą laišką. Jame D. Adomėnas prisipažino, kad nužudė R. Žygą, tačiau teigė, jog tai padarė būtent V. Bauro nurodymu.
Viceprezidentas tvirtino, kad šiam laiškui nesuteikė reikšmės ir jame įžvelgė šantažą, todėl visiems šį D. Adomėno laišką parodė, teigdamas, jog D. Adomėnas ir D. Sruoga siekė iš jo gauti pinigų.
Spėjama, kad būtent dėl nesumokėto atlygio už R. Žygo nužudymą D. Adomėnas su savo bendru ir užpuolė V. Baurą.
„O dėl ko Minsko plente mūsų mašinoje kilo kipišas, tu pats žinai. Kad nužudytume Ramūną, tu man prižadėjai nemažai pinigų. Kai tą reikalą sutvarkėme tu nesumokėjai, delsei, sakei, kada užmušime barzdą, tada už viską atsiskaitysi, o aš nenorėjau delsti, norėjau kuo greičiau gauti pinigus ir išvažiuoti, nes supratau, kad gali mentai ,,razniuhinti“, ir tu pats manęs atsikratyti. Kai aš mašinoje stipresniu tonu pradėjau šia tema su tavimi kalbėti, tu mane pasiuntei na... ir pasakei, kantrybės, tada man atsileido nervai ir visa tai prasidėjo“, – laiške rašė D. Adomėnas.
„Tu supirkai visą ginkluotę, kad mes galėtume užsiiminėti juodais darbais tavo naudai“, - taip pat pridūrė jis.
Nužudytojo sutuoktinė: V. Bauras išlošė po mano vyro nužudymo
D. Adomėnas teisme neigė, kad nužudė R. Žygą ir A. Čekaitį, tačiau aiškino, jog dirbdamas V. Bauro apsauginiu dažnai būdavo bendrovės biure Žirnių gatvėje, saugojo cigarečių siuntas bei dideles pinigų sumas.
R. Žygo našlė teisme yra jau pasakojusi, kaip grįžusi į namus po turistinės kelionės ne tik aptiko savo vyro ir jo draugo lavonus, bet ir kaip dabar jau buvęs sutuoktinio verslo partneris V. Bauras esą „išlošė po R. Žygo nužudymo“.
Moteris sakė, kad jos sutuoktinis su V. Bauru buvo įkūrę bendrą bendrovę ir užsiėmė cigarečių prekyba. „Tai buvo jų bendras verslas ir pelną jie dalindavo perpus“, – tikino D. Žygienė.
Našlė sakė, kad 1993-ųjų liepą kelioms dienoms su draugais buvo išskridusi pailsėti į Paryžių, o grįžusi į namus aptiko du lavonus.
„Buto durys buvo atrakintos, A. Čekaitis gulėjo kniūbsčias svetainėje, o D. Žygą radau miegamajame – jam ant galvos buvo uždėta pagalvė“, – moteris svarstė, kad į jos vyrą šovęs žudikas ja greičiausiai buvo prisidengęs, nes nenorėjo apsitaškyti krauju – kambario sienos ir užuolaidos buvo kruvinos.
Vyro netektį išgyvenusi D. Žygienė sakė, kad vyro ir jo draugo rankos ir kojos buvo surištos virve, kurią nusikaltėliai greičiausiai rado vonioje. Namuose nesimatė jokios netvarkos – tik virtuvėje ant stalo buvo padėti du neišplauti puodeliai su kavos tirščiais.
„Tada iš karto skambinau V. Baurui, bet jo satelitinis telefonas buvo išjungtas – tai mane labai nustebino, nes jis visada buvo pasiekiamas“, – prisiminė D. Žygienė.
Liejo nuoskaudą dėl vyro verslo: „aš nieko negavau“
Moteris sakė, kad jos vyras nesirūpino savo apsauga, tačiau kartais vakarais sulaukdavo grasinančių skambučių – jį kažkas kviesdavo pasikalbėti į nuošalią vietą. Be to, nukentėjusioji tvirtino, kad jos vyras buvo nusipirkęs tuomet daugiau kaip 100 tūkst. JAV dolerių kainavusį automobilį „BMW 850”, kurį akylai saugojo – net tuomet, kai grįždavo trumpam papietauti.
Kas nužudė jos vyrą, D. Žygienė negalėjo pasakyti, tačiau teigė, kad jai yra svarbu, jog būtų nubausti jos sutuoktinį nužudę bei žmogžudystę užsakę asmenys, juoba kad moteriai vienai teko užauginti du vaikus (kai prarado vyrą, vienam vaikui buvo 2, o kitam – 3 metukai).
D. Žygienė negailėjo karčių žodžių buvusiam sutuoktinio verslo partneriui V. Baurui – esą po vyro nužudymo šis pardavė bendrą turtą ir visus pinigus pasiėmė sau. Moteris sakė negavusi nė cento nė už parduotą prabangų automobilį, nė už namą Avižieniuose, sklypą ir namą Nemenčinės plente.
Pasak moters, per metus bendrovė „Virada“ gaudavo nuo kelių šimtų tūkstančių iki milijono JAV dolerių pelną.
„Jis neatsiskaitė nei su manimi, nei vaikais, po nužudymo jis turėjo materialinės naudos“, – sakė moteris, pažymėjusi, kad būtent jos vyras tvarkė visus bendrovės reikalus, o verslo partneris esą piktnaudžiaudavo alkoholiu.
Išgyvenęs verslo partneris: jis man buvo kaip brolis
Tuo tarpu V. Bauras teisme neigė D. Žygienės žodžius.
„R. Žygas man buvo kaip brolis, kurio neturėjau, – sunkiai rinkdamas žodžius pareiškė verslininkas. – Po šios tragedijos grąžinau visus kreditus su procentais bankams ir žmonėms, kuriems buvome skolingi. Gal 5 metus rėmiau D. Žygienės šeimą, bet paskui ponios Dalios apetitas ėmė augti, buvau šantažuojamas, kad duočiau 50, 100 tūkst. JAV dolerių“.
Vyras sakė, kad D. Žygienė prie Lukiškių aikštės įsirengė butą, kuriame yra pastatyti prabangiausi baldai ir persiški kilimai... „Tai tiek norėčiau atsakyti į D. Žygienės pretenzijas“, – viešame teismo posėdyje teisinosi vyras.
V. Bauras pasakojo, kad su R. Žygu susipažino dar 1989-aisiais kariniame komisariate, o vėliau, studijų laikais, kartu nusprendė kurti bendrą verslą. Vyrai iš pradžių užsiėmė polietileninių maišelių gamyba, o vėliau ėmė į Lietuvą gabenti cigaretes „Marlboro“.
Pasak jo, atsiskaityti už cigaretes tekdavo grynaisiais pinigais, kurių tekdavo skolintis. Kad nepakliūtų į nusikaltėlių akiratį, V. Bauras į pagalbą pasisamdė savo sesers vyro sūnų D. Adomėną – jis su bičiuliu D. Sruoga verslininką lydėdavo į įvairius susitikimus.
V. Bauras sakė, kad tądien, kai buvo nušautas verslo partneris, jis vieno pažįstamo pasiūlymu buvo išvykęs į futbolo varžybas Mažeikiuose, o apie nužudymą sužinojo tik po paros, kai paskambino į R. Žygo namus.
„Atsiliepė jo motina, kuri sakė pamaniusi, kad antras nužudytas žmogus esu aš, – prisiminė vyras. – Nuo tos dienos man nedavė ramybės klausimas – kas, kodėl ir už ką taip padarė“.
Siūlo ieškoti kitų užsakovų
Vyras teigė, kad po R. Žygo nužudymo elgėsi atsargiau, todėl beveik visada jį kartu lydėdavo D. Adomėnas ir D. Sruoga. Taip buvo ir nepraėjus nė mėnesiui po verslo partnerio nužudymo – rugpjūčio 23-iąją, kai jo apsaugininkas ir vairuotojas jį vežė Liepkalnio gatve.
„Sėdėdamas priekyje išgirdau, kaip trakštelėjo automatas, kurį man D. Adomėnas įrėmė į pakaušį, – teisme prisiminė V. Bauras. – Ir per tą sekundę supratau, kas susidorojo su R. Žygu“.
Verslininkas sakė, kad iššoko iš važiuojančio automobilio ir ėmė bėgti link šalia buvusių namų, o D. Sruoga ir D. Adomėnas – iš paskos. Tarp namų į aklavietę pakliuvęs verslininkas suprato, kad turi grįžti į gatvę – kitaip neišsigelbės.
Tačiau ant asfalto vyras paslydo ir pargriuvo – jį sučiupo D. Sruoga, netrukus prie jo prisijungė ir D. Adomėnas.
„Jis man ėmė daužyti buože per galvą, nuplėšė nuo rankų laikrodį ir ėmė tempti prie mašinos“, – V. Bauras sakė, kad jam vėl pavyko iššokti iš mašinos, bet D. Adomėnas pradėjo šaudyti iš automato ir sužeidė tuo metu pro šalį važiavusius kareivius.
V. Bauras įsitikinęs, kad nusikaltėliai siekė užvaldyti jo turtą – jie žinojo, kad išvakarėse jis gavo 200 tūkst. JAV dolerių už parduotas cigaretes bei dar 300 tūkst. JAV dolerių buvo pasiskolinęs naujo krovinio įsigijimui.
„Bet visus šiuos pinigus buvau atidavęs buhalteriui, kuriuo 100 proc. pasitikėjau, – sakė verslininkas, pažymėjęs, jog neabejoja, kad jo verslo partnerį nužudė D. Adomėnas. – Automato įrėmimas man į galvą buvo kaip sprogimas: štai, atsakymas – nušautas mano draugas, po to – pasikėsinimas į mane, tad man klausimų neliko“.