Taip plėšydamas kalendoriaus lapelius leidau savo dienas, kol eilinį kartą suskambėjo telefonas su mirksinčiu nežinomu numeriu. Kaip elektros trenktas žiūriu į savo neišmanųjį telefono aparatą. Nežinomas numeris –nieko gero. Greičiausiai vėl grasins kokiu nors atjungimu arba primins primiršta kokia nors skolą. Susikaupiu. Alio? Gilus atodūsis ir krūtinė pilna laimės. Tai buvo jis - vienas iš geriausių draugų - emigrantų. Emigrantas jau aštuoneri metai.
Pakalbėjom, pablevyzgojom ir pranešė, kad prie mano durų bus už kelių valandų. Viskas. Panika. Tai kuo reikės pavaišinti mielą užsienietį? Kišenėje švilpauja vėjai, ką ten vėjai, visas Anatolijus su savo pasekmėmis. Tai ačiū Dievui, išvakarėse iš mamos gavau kibirą sudygusių bulvių. Bus cepelinai! Stop. Mėsos tai reikia, o ji kol kas - prabanga. Kitos savaitė mėsos norma jau sunaikinta praėjusią savaitę. Bus kugelis. Kugelis ir taškas. Greitas lietuviškas „abrakadabra“ ir virtuvė kvepia kugeliu su spirgais.
Jis jau čia, kartu su būsima žmona ir mažute dukryte. Karšti apsikabinimai, komplimentų pasidalinimai ir mes jau prie stalo. Pavalgėm, apšilom ir tada prasidėjo...
Prasidėjo ilgos istorijos, kaip jie puikiai gyvena. Su lyg kiekvienu sakiniu kritau vis žemiau ir žemiau, kol neatsitrenkiau į kažką kietą (turbūt ten buvo savigarba). Kristi jau nebebuvo kur. Bet tada pajutau skausmą, panašų į išrautų dantų be nuskausminimo. Taip trypė mane jis ilgai, labai ilgai, kol neišgirdau klausimo. Kaip jūs čia laikotės?
Laikotės? Taip, laikomės už šiaudo ir didelėmis akimis ieškome bent šakos. Jis nesuprato. Aišku, kad nesuprato. Kur jam suprasti. Jis gyvena, o mes tik laikomės.
Pavežiojęs po visus vandens parkus ir pamaitinęs restoranuose, po kelių dienų jis išvyko. Išvyko kaip Karlsonas, pažadėjęs sugrįžti. O aš susišlaviau likusios savigarbos likučius, pasikabinau dantukus ant vinies ir prisėdau laukti rytojaus. Geresnio rytojaus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!