Per pusę metų draugystės susipykome kelis kartus ir visada dėl tos pačios priežasties. Išgėręs daugiau alkoholio antrą dieną jis būna tarsi nesavas, paskendęs savyje, uždaras, be nuotaikos. Kaskart dėl to apsipykus išsakau jam savo nerimą dėl jo polinkio į alkoholizmą.
Mano tėvas buvo alkoholikas, todėl savo draugo elgesyje atpažįstu būsimam alkoholikui būdingą nemokėjimą pasakyti STOP, pagirias su alumi, moralines kančias, kartais neįvykdymą pažadų. Tai mane skaudina, primena neigiamus, daug skausmo sukėlusius tėvo girtavimus (nerealizuotus planus, atsiprašinėjimus ir nuolatinį alkoholio tvaiką namuose).
Gal per daug jautriai reaguoju, tačiau mąstydama apie gyvenimą kartu su draugu negaliu užsimerkti prieš tokius dalykus. Nors tokie rimtesni draugo užgėrimai būna nedažnai, 2-3 kartus per mėnesį, tačiau nenoriu kartu su juo gyvendama vėl matyti to, ką išgyvenau, gyvendama tėvų namuose.
Nežinau, kaip elgtis. Negaliu palikti puikaus, manim labai besirūpinančio vyro vien todėl, kad mane psichologiškai traumavo tėvo girtavimai. Gal mano draugui gyvenime pavyks neperžengti tos pavojingos ribos tarp girtavimo ir priklausomybės nuo alkoholio...
Atvirai jam pasakiau, kad turime išspręsti šią problemą, jei norime kurti bendrą ateitį. Tačiau negaliu suaugusiam žmogui uždrausti vartoti alkoholį. Paprašiau jo tiesiog pasistengti vartoti alkoholį saikingiau. Tačiau puikiai suprantu, kaip naivu to prašyti.
Prieš 15 metų palikusi tėvų namus dievagojausi, kad su alkoholiku niekada negyvensiu, bet, deja, kasdien suvokiu, kad nesugebėsiu rasti stiprybės neįlipti į tą patį liūną, nes noriu būti su tuo žmogumi.
Taikstausi su tokiu draugo elgesiu, kaskart stengiuosi ramiai išsakyti savo jausmus ir nerimą, nes nenoriu, kad jis pradėtų į mane žiūrėti kaip į jo gyvenimą per daug kontroliuojančią moterį.
Kaip mums toliau sėkmingai kurti santykius? Gal bėda manyje, gal mano baimės nepagrįstos?
Būsiu dėkinga už patarimą.
Ana
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
Gerbiama Ana, jūs labai laiku ir teisingai susirūpinote. Vestuvių dar nebuvo, ir jūs apdairiai svarstote, kas jūsų laukia. Galima net pastebėti vidinį konfliktą. Atsisakyti vyro ir ieškoti negeriančio- didelė kaina. Kas žino, ar rasite? Gyventi su alkoholiku - irgi didelė kaina. Kas nežino, kas laukia alkoholikų sutuoktinių? Tai - gana dažna dilema.
Juk dažnai moterys, augusios su tėvu alkoholiku, vėl renkasi į sutuoktinius linkusius į alkoholizmą vyrus. Taip atsitinka dėl to, kad būtent su tėčiu klostosi pirmasis mergaitės emocinis ryšys su vyru. Ir taip išeina, kad kartu su tėčio sukeliamais maloniais įspūdžiais šio ryšio dalimi tampa alkoholio tvaikas, alkoholikui būdingi veiksmai, o pati mergaitė tapatinasi su savo mamos gyvenimu- moters, ištekėjusios už alkoholiko.
Dažniausiai tokiose šeimose žmonės racionaliai paaiškina tokį savo pasirinkimą. Juk ir jūsų mama greičiausiai pasakytų: „Na ne viskas taip blogai buvo su tėčiu; buvo ir gerų akimirkų, o šiaip žmogus jis geras“.
Mama mylėjo šį vyrą, ir jūs tapatinatės su mamos gyvenimo scenarijumi. Šie procesai vyksta nesąmoningai, ir apie juos moteris sužino tik po to, kai atranda, jog jos vyras vis labiau primena tėtį, o ji pati vis labiau primena savo motiną.
Ar tai - fatališkas procesas, iš kurio nėra išeities? Ne, išeitis yra. Tik ji irgi reikalauja savo kainos.
Natūralus klausimas, kylantis tokioje situacijoje jums ir panašioje situacijoje atsidūrusiems žmonėms: ar aš turėčiau su juo išsiskirti? Jūs pati žinote, kad toks sprendimas būtų per sunkus. Jūsų vyras turi labai daug gerų bruožų, ir geresnio vyro jūs neturite. O jei ir turėtumėte, kažin ar sutiktumėte išmainyti į jį tokį artimą jums žmogų. Kitas klausimas: ką aš turėčiau daryti kitaip?
Kadangi tik dalį mūsų elgesį mes suvokiame, tai šiai daliai elgesio atsakymas yra: susilpninti savo priklausomybę nuo sutuoktinio. Nustoti jį mylėti nereikia. Pagrindinė bėda gyvenant su alkoholiku yra ne meilės stoka ir ne jo gėrimas, o ko priklausomybė, arba liguistas prisirišimas prie priklausomo žmogaus.
Ji reiškiasi tuo, kad sutuoktinis ima norėti, kad kitas mestų gerti stipriau, ne to nori pats sutuoktinis. Tai nuolatinis nerimas dėl jo būsenos, dėl jo reikalų, dėl jo sveikatos. Tai bandymai jį išgelbėti, pagydyti, pastatyti į teisingą kelią. Tai mąstymas „už jį“ nuolat klausiant savęs: „Kur jis dabar? Ką veikia? Ar ne laikas jo gelbėti nuo taurelės?“ Žmogaus ribos tirpsta, jis vis labiau priklauso pats sau.
Jei jūs norite gyventi su šiuo žmogumi, mylėti jį, auginti vaikus - jūsų valia. Tačiau jums reikia išmokti būti nepriklausomai nuo jo, tuomet tai ir liks jūsų valia. Tai nėra lengva padaryti, nes ir be priklausomybės artimuose santykiuose pas mus vystosi „valių persipynimas“, kuomet išsitrina psichologinės ribos tarp žmonių. Ir tuomet ne jūsų, o jo valia gerti ar negerti ima reguliuoti jūsų elgesį. Ir ne jūsų vyro valia jis susilaiko nuo gėrimo ar geria. O jūs savo valia imate reguliuoti jo susilaikymą arba netgi paslapčia provokuoti jį išgerti.
Žinoma, jums aiški lieka tik pirma dalis: „Nenoriu, kad jis pradėtų į mane žiūrėti kaip į jo gyvenimą per daug kontroliuojančią moterį“. Tačiau yra dar kita: provokacija. Tai užuominos, klausimai ir gyvenimiški pavyzdžiai, kuriuos priklausomas partneris nejučiomis pastumia kitą išgerti: „tai tu girtas?“, „ar tik nesiruoši gerti?“, „ar ten, kur tu eini, bus geriama?“ „papūsk“.
Taigi, jei jūs renkatės šį žmogų į vyrus, jums reikės išmokti gyventi kitaip, nei gyvena tipiška alkoholiko žmona. Gyventi nepriklausomos sutuoktinės gyvenimą. O tam neužtenka pasakyti: „Tik ne taip, kaip mano motinai!“ Jums reikia nusiteikti gyventi labai sąmoningai, tai reiškia, nuolatos blaiviai vertinti savo elgesį, norus ir jausmus. Apie elgesį jums nereikia sakyti, nes jūs ir taip jį stebite: „Negaliu suaugusiam žmogui uždrausti vartoti alkoholį“. Taigi, jūs žinote, kaip elgtis nereikėtų. Tačiau kaip elgtis reikėtų?
Atsakyti galima šitaip: „Susivokti, ko norite pati, pasverti, ką jūs galite, ko siekiate, ketinate daryti nepriklausomai nuo to, kokiame stovyje yra jūsų vyras. Ir išmokti labai aiškiai ir tvirtai sakyti: „ne“.
Klausimas: „Ko aš noriu?“ turi būti nuolat koreguojamas, nes jo vietą nuolat bandys ateiti klausimas: „Ko nori jis?“ Kai jūs žinote, ko norite, elgesio klausimas yra antraeilis. Jums nepadės kitų žmonių nuomonės. Nes patarimas jums, apleidžiantis jūsų norus: „Mesk jį“, „susirask meilužį“, „pamokyk jį“ ir pan.- tai kitų žmonių patirtis, o tų žmonių norai bei siekiai skiriasi nuo jūsų.
Atrodo, jog priklausomų sutuoktinių norai ir siekiai dažnai apsiriboja sutuoktinio gėrimu: „Noriu, kad jis nustotų gerti“. Tačiau tai – liguistas noras, tapatus kontrolei. Nesvarbu, ar kontrolė grindžiama gerais, ar blogais ketinimais, ji visuomet yra kito žmogaus ribų pažeidimas. O už ribų pažeidimą žmonės atsako pykčiu, maištu, užsispyrimu ir žaidimu: „Pagauk mane, jei gali“. Tuomet sutuoktinis ima gerti paslapčia, tarsi šaipydamasis iš sutuoktinio pastangų jį sukontroliuoti.
Taigi, reikia atrasti tikrus savo norus, skirtingus nuo „kad tik jis negertų“. Ir tai reiškia, kad reikia išmokti jaustis laisvai. O jaustis laisvai – reiškia, rizikuoti jaustis vienai.
Kaip bebūtų keista, kad išvengtumėme liguistų santykių, mums reikia išmokti būti vieniems. Mums reikia išmokti gyventi savo ribose, neįsileidžiant į juos kitų žmonių ir gerbiant kitų žmonių ribas. Tokiu būdu ir jūs, ir jūsų partneris išlaikysite tam tikrą laisvę vienam nuo kito. Tai pavyksta ne visiems žmonėms, nes laisvė turi kelias pasekmes: pasirinkimą ir atsakomybę.
Jei jūs nelaisva, jums nereikia rinktis: partneris renkasi, kaip praeis savaitgalis, vakaras, naktis, atostogos. Jūs tik einate jam iš paskos. O jei jūs laisva, renkatės jūs. Ir tai ne visuomet yra gera ir malonu.
Atsakomybė už laisvę irgi nėra paprastas dalykas. Kai jūs nelaisva, už jūsų gyvenimo kokybę irgi atsako partneris: „Jis man sugadino visą gyvenimą“, „jei tik ne jis, aš būčiau susiradusi kur kas geresnį vyrą“, „pažiūrėk, kiek aš dėl tavęs paaukojau“. Jis kaltas dėl jūsų likimo. Jis yra pagrindinis jūsų gyvenimo istorijos autorius.
O jei jūs laisva, tuomet pati ir atsakote už savo gyvenimą. Jūs pripažįstate, kad pati esate jo autorė. O ką jei istorija nepavyks? O jei jūs nuvilsite tėvus, draugus, pažįstamus? O jei nuvilsite pati save? Vis vien tai bus jūsų gyvenimas.
Taigi, alternatyva priklausomam gyvenimui - laisvas gyvenimas, kur jūs renkatės ir atsakote už savo pasirinkimus. Kaip matote, kaina nėra labai maža. Ir jūs neturite aiškios nuorodos, ką jums daryti. Tad išlikite šioje nežinioje, konflikte, įtampoje. Tik taip ir įmanoma surasti pasirinkimą.
Tikiu, kad koks jis bebūtų - priėmus jį, jums palengvės.
Sėkmės.
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
