Vaidinimas Ilgojoje teatro salėje, tad mes pasukame į artimiausią skersgatvį ir vingiuojame vidiniais kiemeliais, sekdami nuorodomis. Mažoji, Ilgoji, Tavernos... Rodyklės kreipia kairėn, dešinėn,
vingiuojam po senamiesčio kiemus ir galvojam: kaip jaustųsi užsienietis, eidamas tokiu keliu į akademinį teatrą...
Įeiname į vidinį kiemelį, ten jau būriuojasi teatro gerbėjai. Mes pagalvojame, kad nėra čia ko stypsoti su visais ir einame vidun. Prie durų stovi du teatro darbuotojai. Moteris pasiūlo įsigyti spektaklio programėlę, o vyriškis pareiškia, kad į vidų dar neleidžia. „Mes pakviesime kai bus galima“ sako jis. „Tai gal uždarykite duris ir neklaidinkite čia mūsų“, - pagalvoju aš. Juk ne kasdien einu į šį teatrą. Nežinojau, kad reikia laukti pakvietimo.
Kai pakviečia į salę, žengiame pro duris. Ten mūsų laukia dar viena labirinto dalis. Dešinėn, aukštyn, dešinėn... Salėje keturios kėdžių eilės. Viena prie kitos sumontuotos praktiškai be jokių tarpų. Žmonės, neturintys antsvorio, telpa, bet man pasirodo, kad erdvės trūksta. Tarpas tarp eilių atrodo toks mažas, kad prasilenkti, nesiliečiant vienam į kitą, neįmanoma. Kol mano eilė užsipildo, esu apčiupinėjamas nepažįstamų žmonių. Tiesa, pirmoje ir paskutinėje eilėse erdvės daugiau. Jei kada teks ten apsilankyti, tik šias eiles ir rekomenduoju.
Kol salė užsipildo žiūrovais, turiu laiko stebėti žmones. Prie pirmos eilės ateina labai stambi moteris ir sako: „O, štai dvi vietos“. Va, galvoju, kokia rūpestinga moteris. Dvi vietas išsipirko, nes ant vienos kėdės jau netelpa. Klydau. Šalia jos pamatau antrą, dar stambesnę jos draugę. Jos šiaip taip atsisėda ir po jomis dingsta nežinia kelios sėdimos vietos... Šalia jų atsisėdo dar viena kaimynė, tada vyriškis ir visa eilė užsipildė. Spektakliui jau laikas prasidėti, bet žmonės nesibodi vėluoti. Vis renkasi, blaškosi po salę, ieško savo vietų, išveja iš savo vietų pusę eilės, nes kitaip į vidurį nepateksi...
Žiūriu, laksto tokia nerami mergina palei pirmą eilę pirmyn atgal ir ieško savo vietos. Prieina prie apkūniųjų anksčiau minėtų žiūrovių ir sako joms su neviltimi balse: „čia kažkur dar ir mano vieta turi būti“. Rubenso formų moterys nepasislenka, neatlaisvina užsėstos vietos. Jos jau neturi kur slinktis. Pasislenka greta sėdinti moteris ir mergina sėdasi į savo vietą. Tilpo. Bet sėdėti taip dvi valandas – nelengva užduotis. Dar viena moteris paprašo teatro darbuotojo luktelėti, mat jos „draugė vėluoja“... Galiausiai šviesos užgęsta ir vaidinimas prasideda.
Vaidinimas – tikras stebuklas. Pasijunti lyg kitame pasaulyje. Tik į realybę iš tokios būsenos priverčia grįžti vienur kitur suskambantis mobilusis telefonas. Nors prieš spektaklį visi buvo maloniai paprašyti šiuos prietaisus išjungti. Kai telefono melodija suskamba dukart, jo savininkė suvokia, kad savaime telefonas nenutils. Tada ima kuistis po rankinę ir, kai nepavyksta iš pirmo karto nutildyti šio prietaiso, iš jos lūpų pasigirsta grynai lietuviškas ištiktukas „b...“.
Žmonės vis dar mato Kazlą kaip humoristą. Juokiasi ir juokiasi. Skaičiau aš neseniai vieną kūrinį, pagal kurį buvo pastatytas spektaklis. Nepasirodė man tas tekstas juokingas. Jūs irgi nebūtumėt juokęsi, jei būtumėt skaitę.
Pasimėgavus dvi valandas teatro stebuklu, aktoriai nusilenkia, o žiūrovai ploja. Ploja atsisėdę, po to ploja atsistoję. Šiais laikais dažnai skubama atsistoti. Aktoriai grįžta į sceną antram nusilenkimui. Bet jie dar nespėja visi palikti scenos, o plojimai nutyla. Ei, žiūrove, gal nesuvienodink visų vaidinimų ir neplok visada atsistojęs (kaip tuomet išreikši susižavėjimą reginiu, nuo kurio patirsi tikrą katarsį..?), bet turėk pagarbos aktoriui ir plok tol, kol jis nenulips nuo scenos!
Amžiną atilsį Šapras jautėsi blogai, kad į teatrą neinama kaip Smetonos laikais. Kad dabar karaliauja suplyšę džinsai. Aš į teatrą nuėjau vilkėdamas geriausią savo kostiumą. Buvau ten toks vienintelis arba vienas iš nedaugelio . Bet sėdėti susispaudus su svetimais žmonėmis dvi valandas kostiumuotam, nėra patogu.
Šįvakar vėl eisiu į teatrą. Ir rytoj. Bet jau nežinau ko tikėtis, ką rengtis. Tikriausiai šįkart ir aš pasirinksiu džinsus bei plosiu su visais atsistojęs. Atleisk mums, Kazlai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!