Visuotinės postmodernybės laikais, kai įvairiaplaukiai kontekstai ir kt. yra pasiekiami kaip niekada anksčiau (o sugalvojus straipsniui pavadinimą ir beveik jį parašius, atrandi, kad Leonidas Donskis tą patį jau 2005 m. kalbėjo), o skirtybės netgi galėtų tapti pagrindine (sociokultūrine) dominante, masės džiūgauja būdamos vienodos. Laimės ašaromis apsipilama, kai atrandama, kad „o, tu – kaip ir aš!“. Nes aš – nepakartojamai fantastiškas neprilygstamas pilkas ir niekas. O paprasčiau tariant – tik nyki ir tik pretenzija į asmenybę.
Taip, kaip anksčiau buvo genijaus kultas, šlovinantis išskirtinumą, taip dabar užvis svarbiausia – būti kaip visi, arba tiesiog niekuo.
Būti „niekas“ – štai, kur kelias į Olimpą! Niekų manymu, niekai yra garbintini, todėl nereikėtų stebėtis tuo, kiek daug aplinkui žmonių godžiai stebi savo pačių atspindžius. Nes niekai nėra savimi nepatenkinti dėl to, kad jie niekai. Ką Jūs – už juos niekogeriau nėra, todėl jei stačiai fatališkai nori džiaugtis savimi niekuo ir visur jį atrasti bei sutikti… Ech, nežabotos savimeilės galėtų pavydėti pats Narcizas…
Teigiama, kad „bijo to, ko nepažįsta“ – sakyčiau ne vien bijo, bet ir nekenčia. Nes nepažįsta, nenori pažinti, nes visi turi būti kaip aš, nes narcisistiniai niekai jaučia didžiulę įtampą dėl baimės prarasti savo poziciją. Galią reiškiančią poziciją. Nes kol asmenybių, kupinų išskirtinybių, nėra, tol nėra pavojaus, kad nelygioje kovoje, pavyzdžiui, kvailybę nukaus intelektas. Nes niekai persvarą įgauna, tik susitelkę į mases.
Kaip godžiai džiaugiamasi kito nelaime. Nors ir slepiamas, bet vis tiek vos vos juntamas balso tono pasikeitimas, išgirdus: „nepasisekė“. Akių kampučiuose tik šiek tiek matomos valiūkiškos šypsenėlės įspraudai… Smalsumas, pražystantis tik, kai tenka mėgautis nelaimės delikačiomis detalėmis. Nesėkmės visada yra komerciškai sėkmingos, nes narcisistiniai niekai gali nurimti ir pasisotinti. Nes kiekviena išskirtinybės nesėkmė, mirtis priverčia juos iš naujo tarsi atgimti, pasisėmus jėgų.
„Sunaikinome dar vieną ir konkurencijos mums bus mažiau. Pagaliau!“, – šauktų jie mintyse, jei tokias turėtų. O visos ašaros, upeliais srūvančios… Tik ne liūdesio, o triumfo, kadangi niekai nejaučia empatijos, o verkti geba tik iš džiaugsmo ir tik pamatę save (nesvarbu, ar kitame nieke, ar nieko veidrodyje).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!