„Susiprask“ logotipu paženklintą autobusiuką vairavo 30-ties metų patirtį ir visas vairuotojo kategorijas turintis kolega, drausmingai besilaikantis kelių eismo taisyklių. Visą maršrutą griežtai laikėmės leistino ir saugaus greičio, o taip pat principingai nenusižengėme ir kitiems kelių eismo taisyklių reikalavimams. Gal todėl per visą kelionę neteko įsivelti į keblias bei ekstremalias situacijas. Juk neveltui sakoma, gerbk kitus – tave irgi gerbs.
Vis dėlto norėtųsi atkreipti dėmesį į keletą detalių, ilgėlesnės kelionės metu neišvengiamai besikartojančių net po kelis kartus.
Tiek patyrę vairuotojai, tiek eismo priežiūros specialistai lenkimą pagrįstai įvardija kaip vieną pavojingiausių manevrų, sukeliančių daugiausia avarijų, kurių pasekmės paprastai esti labai skaudžios.
Štai ir mūsų autobusiuką, dar nepravažiavusį Vievio, lenkia mėlyna „Toyota Corolla“. Lai lenkia į sveikatą – eismo juosta laisva, kelias lygus, žodžiu, jokių trukdžių. Tačiau kažin kas šauna į galvą sėdinčiam prie „Corollos“ vairo: vos jo automobilio galinis buferis susilygina su autobusiuko priekiniu – jis staiga vėl grįžta į pirmąją eismo juostą. Grįžta taip, kad mūsų vairuotojui tenka dešinę koją nuo akceleratoriaus skubiai perkelti ant stabdžių pedalo!
Nors situacija nepriskirtina prie itin grėsmingų, tačiau tokių – labai daug ir jos kartojasi kasdien. Kita vertus, šįsyk pasisekė – šviečia saulė, kelias švarus. O jei taip nutiktų naktį ar lyjant, kai vandens ir purvo srautas iš po mus aplenkusiojo ratų, kad ir sekundei, atimtų apžvalgos galimybę...
Kas tai? Noras pagąsdinti, įrodyti savo „pranašumą“? Juk priekyje – tiesi automagistralė, ir jeigu aplenki automobilį, būk malonus, nutolk bent 100 metrų, o tuomet saugiai suk vairą į savo juostą.
Vairuotojai laviravo tarp duobių
Žvelgiant iš tolėliau į Savanorių prospektą Kaune susidaro įspūdis, kad juo važinėja gerokai įkaušę vairuotojai. Automobiliai blaškosi iš vienos eismo juostos į kitą, dažnai važiuodami nei pirmąja, nei antrąja, o tarytum per vidurį. Tačiau vairuotojai priversti taip laviruoti tarp pavasarį staiga atsivėrusių duobių, kurių išvengti nelabai nepavyksta.
Beje, nors gatvių duobių niekas neskaičiavo, regis, jų ne ką mažiau yra ir Klaipėdoje, ir Vilniuje, o kai kuriose sostinės gatvėse, ypač miegamuosiuose rajonuose, – netgi dar daugiau.
Ilgėliau pasibuvę Kaune, atidžiai stebėjome pėsčiųjų perėjas. Nors daugelio jų ryškias baltas linijas beveik „suėdė“ per žiemą išpilta druska, žmonės žengė jomis kantriai sulaukę šviesoforo žalio signalo.
Tiesa, siauresnėse gatvėse pastebėjome „neoficialias perėjas“ – žmonių pamėgtas gatvės kirtimo vietas netoliese įrengtų perėjų. Tikėtina, jog kauniečiai nėra piktybiški kelių eismo taisyklių pažeidėjai, tačiau vos per 20 minučių gatvę kirto net keli jaunuoliai, taip ir nepaėjėję iki netoliese Šv. Gertrūdos gatvėje esančios perėjos. Ir bemaž visus kartus cypė automobilių stabdžiai, kurių vairuotojai nesitikėjo tokių pėsčiųjų „manevrų“.
Šie pavyzdžiai neskatina kalbėti apie aukštą pėsčiųjų kultūrą. Tačiau dar labiau stebina, kai jaunuoliai, užsikimšę ausis muzikinių grotuvų ausinėmis, priėję nereguliuojamą perėją ir nė nežvilgterėję nei į kairę, nei į dešinę, drąsiai kelia koją į gatvę. Per labai trumpą laiką tokių atvejų matėme ne vieną ir ne du, ir ne tik Kaune, bet ir Vilniuje, Klaipėdoje, kituose miestuose.
Parūkyti – vidury gatvės
Nepranokstamą ir itin nesektiną pavyzdį pademonstravo vienas kaunietis ar galbūt Kauno svečias, pačiame perėjos viduryje užsimanęs... užsidegti pypkę!
Kaip tyčia, diena pasitaikė vėjuota, o dar ir tabakas, ko gero, buvo drėgnas: brūkšt vieną degtuką, brūkšt kitą, o dūmo kaip nėra, taip nėra. O čia dar nekantrus vairuotojas ima signalizuoti. Suerzintas rūkorius mosteli dešiniąja taikydamasis įspirti į nekantruolio automobilio bamperį, bet – pro šalį. O dūmo norisi taip, kad jam vis tiek pavyksta „įkurti“ pypkę nepriėjus šaligatvio...
Gali laukti metus ir nepamatyti tokio kurioziško, tačiau ne šypseną, o veikiau susirūpinimą keliančio atvejo. Žinoma, tai nėra masinis reiškinys, tačiau argi ne teisūs sakantieji, jog šaukštas deguto sugadina ir medaus statinę?
Eismo kultūra gerėja
Vėlų vakarą Klaipėda, nuo jūros pučiant beveik uraganiniam ir itin žvarbiam vėjui, atrodė lyg išmirusi.
Tačiau statistika byloja, jog uostamiesčio gatvės ne visada būna tokios tuščios, o ir padėtis jose dar nėra pavyzdinga. Iš viso pernai Klaipėdos gatvėse avarijų metu nukentėjo 247 žmonės (mažiausiai nuo 2008-ųjų).
Daugiausia sužalota žmonių – 74 – pėsčiųjų perėjose. Po automobilių ratais pateko dar 39 pėstieji, kirtę gatves neleistinose vietose. Vien šie faktai neleidžia kalbėti apie deramą pėsčiųjų elgesį gatvėje. Tačiau dauguma pašnekovų buvo kitos nuomonės.
„Vienu mostu nepastatysi bažnyčios – juolab nepakeisi sąmonėje įsikerojusių stereotipų, – sakė pėsčiasis Viktoras. – Tačiau vairuotojų ir pėsčiųjų eismo kultūra palaipsniui gerėja. Jei pamatuotume vienų nepagarbą kitiems, kiek jos buvo, sakykim, prieš penketą metų, šiandien jos dvigubai, o gal net trigubai mažiau. Manau, kad daugelis valdžios priemonių, kuriomis siekiama gerinti eismo saugumą ir kelti jo dalyvių kultūrą, duoda vaisių. Gal ne taip greitai, kaip norėtume, tačiau pažanga – akivaizdi.“
„Niekada neturėjau nei automobilio, nei vairavau jo. Visas mano „greitis“ – šitas dviratis, – sakė šilutiškė Birutė. – Minu jį tik šaligatviais ar takeliais, gatvę kertu tik perėjose, nes labai myliu anūkus ir noriu jais dar pasidžiaugti. Todėl nesu kliūtis vairuotojams ir jie netrukdo man.“
Šilutėje gyvenantis Feliksas pabrėžė, kad mieste pirmenybę teikia ne automobiliui, tačiau pasivaikščiojimams pėstute. „Pėsčias gali daugiau pamatyti, nei pro automobilio langą, – argumentavo jis. – Jei anksčiau mane labai gąsdino jauni vairuotojai, tai dabar ir jie darosi kultūringesni, bent jau dienomis. O gal labiau bijo įkliūti?“
Feliksas sakė pastebintis gerų poslinkių organizuojant eismą ir teigiamai juos vertinantis. Tačiau pabrėžė, kad nelaimių, kai keliuose tiek automobilių kaip spiečiuje bičių – nepavyks išvengti, kad ir kaip to norėtume. Pašnekovas prisipažino, jog kylanti eismo dalyvių kultūra jį labai džiugina.
„Juk tai nieko nekainuoja, o maloniai nuteikia visus“, – pastebėjo Feliksas.
