1905 metų spalio - lapkričio mėnesiais Vilniuje, miesto salėje (dabartinė Nacionalinė filharmonija), susirenka 2000 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių (Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos) atstovų. “Visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo” išrenkamas Organizacinis Komitetas. Šiame Seime po ilgų ginčų vienbalsiai priimti nutarimai:
- panaikinamas 1795 metais įvykdytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalinimas;
- Seimo nutarimai įsigalioja Kauno, Vilniaus, Gardino ir Suvalkų gubernijose;
- Šių gubernijų žemės yra etninės Lietuvos žemės;
- Maskvos prašoma Lietuvai sutekti autonomiją;
- Toliau priimti nutarimai ir apie padėtį Lietuvoje ir Rusijoje, apie apie būdus atsikovoti ir įtvirtinti laisvę, apie savivaldą valsčiuose, mokyklas ir bažnyčią;
- Didžiausiu Lietuvių tautos priešu įvardijama Rusijos (Maskovijos) Vyriausybė;
- Jonas Basanavičius prieš pat šį visuomenės atstovų susirinkimą pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, tačiau dėl neigiamų asociacijų su tuo metu per revoliucinį judėjimą paplitusias raudono lauko vėliavas, LDK vėliava atrodė nepriimtina. Kiti Seimo nariai nepritarė LDK vėliavos atkūrimui vien todėl, jog Vytis raudoname lauke visada buvo laisvos valstybės vėliava, o ne autonominio krašto ženklas. Todėl nuo vėliavos atkūrimo buvo susilaikyta.
Vėliau persekioti ir tremti, likę gyvi Vilniaus Seimo nariai dar kartą susirinko:
1917 m. rugsėjo 18 - 22 d. prasideda Vilniaus konferencija. Jonui Basanavičiui pirmininkaujant, taryba išsakė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę, demokratiniais principais sutvarkytą etnografinėse (Kauno, Vilniaus, Gardino ir Suvalkų gubernijos) sienose. Štai nuostata pasiūlyta A. Smetonos: "…dabar mes norime nepriklausomybės. Bet kokia ta nepriklausoma Lietuva? Dabar sakoma etnografinė. Bet tai nevienodai suprantama. Vieni gubernijas; kiti pamatan stato tik vartojamos kalbos principą; yra kurie nori priplakti ir kaimynines tautas, bet kurias? Tikriausias išrišimas yra etnografinis - tautinis…, nes Lietuva, kaip parodė tyrinėjimas, yra aiškiai lietuviškas kraštas".
Tuomet J. Basanavičiaus mintis atgaivinti LDK laimėjo. Vilniaus Konferencijos išrinkti atstovai po ilgų derybų su Vokietija ir tarpusavio ginčų susirenka ir 1918 metais Vasario 16 dieną,– įvyksta Valstybės, tiksliau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstatymas (juk kitokios valstybės nėra buvę), netrukus seka ir karaliaus Mindaugo II prisaikdinimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė virsta Lietuvos Karalyste. Vytauto ir kitų didžiųjų kunigaikščių siektas Europinis titulas ir pripažinimas pagaliau patvirtintas ir pripažintas ...
Nesigilinsiu į kaimyninių valstybių emocinį ir politinį gyvenimą tuomet valdžiusių didžiąją atkurtos karalystės žemių dalį, tačiau paminėsiu įsidėmėtiną įvykį - tais pačiais 1918 metais, A. Smetona išvyksta Vokietijon (tai buvo jo vienintelė kelionė užsienin, neskaitant vėlesnio bėgimo į JAV) iš kurios sugrįžus J. Basanavičius pasitraukia Lenkų okupuotan Vilniun, Lietuvos Karalystė nustoja egzistavusi, kur ir kaip mirė karalius Mindaugas II nepavyko išsiaiškinti išskyrus rasti jo mirties metus 1928, jo sūnus mirė Japonijoje ...
Tokia praeitis, o dabar žvilgtelėkime - kaip toli mes nuo jos, kas kalbama ir kaip ji vertinama kai kurių nūdienės Lietuvos istorikų ir žurnalistų. Štai LR Prezidento V. Adamkaus patarėjo pavaduotojos Dr. Nerijos Putinaitės mintys, išsakytos pristatant savo naują knygą - „Šiaurės Atėnų tremtiniai“, pokalbyje su Rimvydu Valatka „Lietuvos Rytas“ 2005 02 14. Pasekime pokalbį, įsigilinkime į jį ir tuo pačiu padiskutuokime su gerbiama autore.
Tad pradedam nuo esminio, tapatumo klausimo: „- Kas mes, lietuviai, esame?“ „N. Putinaitė:
- Vyraujanti mūsų tapatybė – azinė, o ne europinė. Vienas pagrindinių jos bruožų – žmogaus laisvės ir pilietinio valstybingumo nevertinimas. Lietuvius gal ir galėtume laikyti „rusais“, bet daug platesne prasme. Kita vertus, šiandien lietuviai save apibrėžia atsiribodami nuo rusų, mėgindami aptikti savo kitoniškumą. Kodėl ne nuo kitų europiečių, pavyzdžiui, vokiečių ar lenkų? Tai – labai iškalbinga.“
Daugiau nei iškalbinga … Tai tragiška ir graudu, autorės mėginimas atsiribojime nuo sovietinio okupanto (naikinusio valstybingumo, išskirtinumo ir savarankiškumo apraiškas) įžvelgti labai iškalbingą tiesą paliudijančią „azinę, o ne europinę tapatybę“ nesiskiria nuo paprastos bobutės požiūrio, sakykime kur nors Vienos metro stotyje. 1994 metais kaip tik teko būti Austrijos sostinėje ir bendrauti su viena senjora, sėdėjusią priešais. Atidžiai stebėjusi lietuvaičių pokalbį, ji neiškentusi paklausė, iš kur jūs atvykote, kalba negirdėta ... Įdomu pasidarė ir mums, ką ji apie mus galvoja, tad perklausėme „ką ji mananti, iš kur mes?“ ...“Olandija, Prancūzija“, spėliojo ji ... „Lietuva“, neatspėjus jai atsakėme. Senjora pasitaikė žinanti istoriją, tad nuosprendis buvo ištartas greitai ... „a, Rusija, rusai“ ir pridūrė, „- Jūs dabar esate laisvi.“
Dažnai besilankantys Europoje turėjo išgyvent panašių akimirkų, daug daugiau „aštrių išgyvenimų“, kai tenka aiškinti, kur ta Lietuva yra ... Juk paminėsi Lenkiją, vėl sakys Rusija. Pastebėjau vakariečių pasimetimą, kai atsakai, jog Lietuva yra priešais Švediją, kitapus Baltijos jūros, tada sąvoka Rusija, lieka nepaminėta ... . Tad mėginimas laikyti save lietuvių, esančiu Europos, o ne Azijos dalimi ir yra ta iškalbinga tiesa, kurią dažnas mūsų mėgina išaiškinti tuo besidomaujančiam užsieniečiui. Tai būdas išlikti ne tik originaliu, palaikyti pokalbį su pašnekovu, bet ir pasijausti pilnateise dalimi daugiatautėje Europoje (ES), jos istorinio tęstinumo dalimi.
N. P. - Lietuviškosios tapatybės tipą apibrėžė ir suformavo J.Basanavičius. Nuo europinės tapatybės lietuvius jis orientavo į azinę. J.Basanavičius iškėlė mintį, kad lietuvių ištakos – senosios Azijos civilizacijoje, o lietuviai – išnykusios trakų civilizacijos palikuonys.
Vien mintis jog J. Basanavičius lietuvius nukreipė nuo Europinės tapatybės į azijinę atskleidžia autorės nesiorientavimą ne tik politikoje, istorijoje, bet ir geografijoje. J. Basanavičiaus prielaida jog senovės lietuviai - tai Trakų gentinės sąjungos dalis ir palikuonys prieštarauja autorės išsakytoms mintims. Trakai – tai graikiškos – romėniškos civilizacijos dalis (autorės džiaugsmui - garsusis Spartakas buvo trakų kilmės, tačiau tai dalyje apie ‚banditus‘), o ne atskira mistinė „Trakų Civilizacija“. Tad pagal autorę - tikriausiai ir Graikija, Makedonija yra grynai Azijinės valstybės? Tada kokiai kultūrai priskirti germanus, lenkus (mėgusius save kildinti iš sarmatų)? Azija gimė Europoje – ir Graikija (Trakija ir Makedonija buvo dalis) su savo kultūra tampa azijinio mentaliteto centru - daugiau nei geniali išvada peršasi sekant N. Putinaitės logika. J. Basanavičius gi teigė priešingai, baltai yra Europinės – graikiškos civilizacijos dalis. XVII a. kilūs lietuvių tapatumo klausimui tūlas A. V. Kojalavičiaus kėlė romėniškosios kilmės prielaidą, taigi visos teorijos Lietuvą siejo su Europine idėja, o ne su geografine ir dvasine Azija.
Autorės mintys jog „. J.Basanavičius Europą vaizduoja kaip griaunamąją jėgą, besikėsinančią į senąją lietuvių civilizaciją <...> lietuvius kreipė į pasyvumą, perdėtą gėrėjimąsi savo praeitimi ir atitrūkimą nuo tikrovės.<...> taip atribojo nuo mėginimų suvokti dabartį ir kelti ateities uždavinius“ – unikalus J. Basanavičiaus veiklos įvertinimas. Įspūdingas abrozdėlis – „Lietuviškasis Rasputinas“, gundantis ir klaidinantis Lietuvos valstiečius, darbininkus, tarnautojus ir šviesuomenę. Bijokite vaikai Basanavičiaus, tai jo šmėkla klaidžiojanti po Europą ... .
Ar šios N. Putinaitės mintys turi pagrindą? Jei tiesmukai:
-Ne! Nes J. Basanavičius nukreipė pasyvų maskoliu virstantį miesčionį ir valstietį pilietiškumo keliu. Bene akivaizdžiausias yra V. Kudirkos atsivertimo lietuvybėn pavyzdys. Štai jums jo žodžiai:
„Potam, ar į pusmetį, gavau Nr. l „Aušros". Žiūrau, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. „Pranašas", - pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą" ir... neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi... Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio... rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur ikšiol buvai?" Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu... Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis... Rodos, užaugau išsyk ir ta pasaulė jau man per ankšta... Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs...
Ta valanda antrojo užgimimo perdaug yra svarbi mano gyvenime, kad galėčiau ją užmiršti. Negaliu taipogi užmiršti, kad ir nepripažinti, kad už tą valandą esu kaltas Basanavičiui. Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatūra ir iki šiai dienai savo sužieduotinės neapleidžiu.” – tai „Tautinės Giesmės“ kūrėjo ir „Varpo“ redaktoriaus žodžiai apie pabudusį pilietiškumą, tai kur gi čia „azijinės sąmonės“ apraiškos?
- Ne! Nes J. Basanavičius su „Aušrininkais“ ir vėliau „Varpininkais“ subrandino mintis ir būdus, kaip įtvirtinti nepriklausomybę (nuo Maskvos ir Berlyno):
- aktyvia ir pažangia ūkine veikla,
- savimone ir aktyvia kultūrine veikla,
- bendrumas – integralumas su Europa, daugia kultūriniu dariniu, esančia ir Baltiško paveldo dalimi bei tęsiniu.
Taip J. Basanavičiaus vizija, darbai ir mintys, griaudami Maskvos ir Berlyno lūkesčius svajonę pavertė tikrove - išaušus 1918 metų vasario 16 dienai – Lietuva vėl tapo Europos dalimi (po 123 metų trukusios Maskvos okupacijos). „Aušrininkų“ ir „Varpininkų“ dėka atgimė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – daugialypė nacija, su branduoliu Lietuva (net ne tauta, o nacija. Radikalus nukrypimas link tautiškumo - tai vėlesnė A. Smetonos dovana kaimynams).
N. Putinaitė gi teigia: „-Bet jis nebuvo Nepriklausomybės skelbimo iniciatorius. Politinė, moderni, nepriklausoma tauta jam buvo svetimas dalykas.“
Nepriklausoma nuo ko? Kas per moderni tauta? Ir kuri tauta tuo metu buvo moderni? Su kuo siekė sujungti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę J. Basanavičius? Su Vokietija, Rusija ar Lenkija? Į kuria „modernia tauta“ J. Basanavičius siekė įjungti „nemodernią“ lietuvių tautą? Klausimas po klausimo kyla ... 1916 metais susitikimuose su vokiečiais J. Basanavičius nekart tvirtino, kad pagaliau Lietuvai pavyksią atstatyti savo nepriklausomą valstybę su didžiuoju kunigaikščiu priešakyje. Neringa Putinaitė primygtinai perša savo mintį, jog „J.Basanavičiui nepriklausomybės priešaušryje tereikėjo autonomijos <...> tad J.Basanavičiaus orientacija į Aziją nepavyko iki galo.“
Nežinau kiek kartų mūsų senolis turėjo apsiversti nuo šių žodžių kape...
Ir visgi kokia „moderni Europinė“ tauta yra sektinas pavyzdys lietuvių tautai? Paklausykime Neringos Putinaitės: „Rimtai domėdamasi vokiečių tapatybe netikėtai sau atradau, jog vokiškojoje savivokoje labai aiškus gėrio ir blogio skyrimas. Nuo seniausių laikų vokiečius veda neįsisąmonintas riterio, kovojančio su blogiu ir siekiančio gėrio, vykdančio teisingumą, įvaizdis. Savo uždavinį Europoje vokiečiai matė kaip kovos su blogiu ir neteisingumu misiją. Šio įvaizdžio transformaciją aptiksime kanclerio Otto von Bismarcko laikų ir vėlesnėje Vokietijoje. Kad ir kaip būtų, žvelgimas į pasaulį per gėrio ir blogio prizmę yra politinis. Politiškumas čia reiškia, kad gėris nėra kieno nors nuosavybė, kad nė vienas nesame gėrio nešėjai, galime klysti..“
...Logiškai pratęsiant autorės mintį - vėlesnė pagal svarbą „kovojanti už gėrį“ figūra tai A. Hitleris (įdomi šio klausimu būtų Vyzentalio centro darbuotojų nuomonė, o gal ir jie sutiktų, jog tai pavyzdys kaip kovoti su „blogiu“ Europoje?) ... N. Putinaitė tęsia: „Būtent čia įžvelgiu europinės civilizacijos esmę. Ji reikalauja pasiaukoti gėriui ir būti pasirengusiam pripažinti kaltes. Ant šios trapios pusiausvyros laikosi politinė Europos gyvybė. XX a. Europą ištikusios politinės katastrofos yra tokio nusavinimo padarinys.“ O štai ir nuosprendis „mužikams“„Vyraujančioje lietuviškoje tapatybėje nerasime nuovokos apie tokią gėrio ir blogio perskyrą.“
Kokia gi ta perskyra? Holokaustas? Pogromai? I ir II Pasauliniai Karai? Ar išnaikinus 40% Europos gyventojų atsiprašyti už tai? Nebloga alternatyva „gėrio vizijai“ ... . Po ditirambų taikingajai ir žaviai Vokiečių nacijai, pasipila priekaištai vergiškai, banditiškai, Azijinei lietuvių tautai. Paklausykime N. Putinaitės:
„Tai – ne už gėrį kovojančio kario, o bandito savimonė. Azinė arba barbariška tapatybė. Ši mūsų tapatybė remiasi įsivaizdavimu, kad teisus tas, kuris stipriausias, o jei esi pavergtas, turi susitaikyti su esama padėtimi, iš aktyvaus bandito tapdamas vergu.“
O kas kaltas kad lietuviai tapo Azijiniais banditais? Jums jau žinomas J. Basanavičius – matyt, jis ir atsakingas, jog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai skriaudė romantiškos Vokietijos riterius, skaudžiai mušė Mongolų-Totorių ordas, turkus ... Taip tie „vergų – banditų“ junginiai mėgino “graudinti” Maskoliją 1795, 1831, 1863 metais ... Beje, įdomūs skaičiai - kas 30 metų, t.y. subrendus naujai „banditų“ kartai jie vėl eidavo mirti už „nelaisvą“ LDK. Tie patys „banditai“ pasirodė ir sausio 13 -ąją XX a. pabaigoje ... . „Obuolys nuo obels netoli rieda“ – turim Lietuvoje patarlę. J. Basanavičius iš tuometinių lietuvių ypatingai ir neišsiskyrė, „Aušrininkų“, „Varpininkų“, „Krajovicų“ grupuotės pripažino J. Basanavičiaus „stogą“ (įtaką), kuo ne dabartinės 2005 metų grupuotės Kaune, Vilniuje, Panevėžyje ir kituose miestuose kovojančios už azijinę Lietuvą įkvepėjai ... Ar nepanašu? Ar išties Dr. Jonas Basanavičius yra kito, šiandien visiems gerai žinomo Daktaro įkvepėjęs? Ką atsakytų pats Dr. Henrikas? Pagal N. Putinaite jis, lyg ir J. Basanavičiaus tobuliausias produktas... Rašau ir patikėti negaliu kaip „subręsta“ tokios genialios mintys... Gal tiesą liaudyje sako, jog tikintis gero derliaus laukus gerai mėšlu patręšti reikia...