Rusijoje prapuolė... pavasaris
Imtis šios temos paskatino periodiškai pasirodanti „nerimastinga“ informacija apie padėtį mūsų planetos orų „virtuvėje“. Štai neseniai Rusijos hidrometeorologijos centras paskelbė gana nelinksmą žinią: praėję metai buvo vieni šilčiausių Šiaurės pusrutulyje nuo pat 1891 metų. Maža to, minėtose platumose „pasislinkus“ metų laikų sezonams, užsitęsusi žiema jau beveik „įšoka“ tiesutėliai į... vasarą. Tad buvusiam tradiciniam trijų mėnesių trukmės pavasariui dabar telieka vos vienas mėnuo. O tai yra, meteorologų nuomone, „beveik nieko“. Beje, to nykstančio pavasario pavyzdžiu jau ruošiasi pasekti ir ruduo. Mat pernai po labai šilto, tiesiog vasariško, rudens labai staiga užklupo stiprūs šalčiai, kokių Rusijoje nebuvo jau dvylika metų.
Orų kaita (A. Galvonaitė primygtinai prašo jos nepainioti su klimato kaita) šioje didžiausią teritoriją Eurazijoje užimančioje valstybėje lemia ir kitas permainas. Visų pirma šioje šalyje pernai, palyginti su 2011-aisiais, trečdaliu padaugėjo smarkių lietų, škvalų, audrų ir kitų ekstremalių orų reiškinių. Tiek audrų ar škvalų Rusijoje nebuvo pastaruosius 14 metų. O kas gi vyksta Lietuvoje?
Klimato pokyčiai – akivaizdūs
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos ir metodikų skyriaus viršininkė A. Galvonaitė teigia, kad klimato kaita vidutinėse platumose (kur yra ir Lietuva) fiksuojama jau nuo 1970 metų. T. y. vidutinė metinė oro temperatūra tampa 1 laipsniu ar dar truputį daugiau aukštesnė už ankstesnių metų temperatūrą. „Pastarasis veiksnys – vidutinė metinė oro temperatūra – ir parodo būtent klimato, o nebe orų pokyčius“, – pabrėžia pašnekovė.
A. Galvonaitė siūlo visiems mums po to, kai nutirps sniegas, atidžiai apsidairyti aplinkui. Mat Lietuvos gamtoje gana sparčiai plinta augalai, anksčiau nežinoti mūsų geografinėse platumose. Štai iš Tolimųjų Rytų atvežti Sosnovskio barščiai (deja, labai nuodingi augalai) užima mūsų šalyje jau 15 tūkst. ha plotą. O juk tai – šiltųjų kraštų atstovai. Mūsų tradicinių pušynų ateitis tampa vis labiau miglota: lietuviškos vasaros jiems darosi per karštos. Užtat daugėja įvairių lapuočių (ko tikrai nebuvo anksčiau), ypač atvykėlių iš šiltesnių kraštų. Taip mūsų miškuose labai aktyviai plinta iki šiol čia neaugę šiurkščialapiai klevai.
Nuo tokių pokyčių neatsilieka ir gyvūnija. Baltijos jūroje jau jokia naujiena išvysti kardžuvę ar šiltųjų jūrų krabų. Kaimyninės Lenkijos vidaus vandens telkiniuose jau ne kartą pagauta piranija – tradiciškai laikoma tik atogrąžų kraštų žuvimi. Tačiau jei ant kabliuko kaimyninės šalies žvejams užkimba visai suaugę egzemplioriai, vadinasi, šios žuvys gali gyventi ir veistis mūsų vandenyse. Juk kas sukliudys kokiam nors linksmų plaučių vyrukui tokių, kol kas pas mus tik akvariumuose auginamų, žuvų paleisti, tarkime, į kanalą su šiltu vandeniu Elektrėnų mariose? O po metų kitų ir Lietuvoje bus paskelbta kaip sensacija: pas mus jau kimba piranijos!
„Taigi klimato kaitos pokyčiai, – apibendrina A. Galvonaitė, – jau apėmė ir Europą. Epidemiologų jau nebestebina Senajame žemyne besiveisiantys net... maliariniai uodai.“ Tad mums, europiečiams, tarsi telieka atidžiau stebėti aplinką ir vis sušukti iš nuostabos: dar vienas šiltųjų kraštų gyvūnas ar augalas čia atrado naująją „tėvynę“.
Ekstremalūs reiškiniai
Pašnekovė vardija ekstremalių gamtos reiškinių apraiškas: jei jau lyja – tai smarkiai ar net labai smarkiai (liūtys, kai lyja kaip iš kibiro, jau nieko nestebina), jei žaibuoja, tai elektros iškrovų audringoje padangėje būna daug ir nepaprastai agresyvių (tai liudija ir draudikų skelbiama nekilnojamojo turto nuostolių statistika). Pagaliau Lietuvoje jau norma tampa tai, kas anksčiau buvo tikra retenybė – labai kontrastingas oro temperatūros svyravimas. Vasaromis nieko nebestebina, kai oro temperatūra nuo 30 laipsnių karščio vos ne per pusę paros nukrinta iki 15–16 laipsnių. Klimatologė siūlo prisiminti ir užpraeitas Kalėdas: Kūčių vakarą buvo –16 laipsnių šaltis, sniegas, pūga, o Kalėdų rytą – pliusinė temperatūra, lietus... Ir tokie orų kontrastai vyksta ne kokioje „vėjų pagairėje“, o labai jau stabiliu klimatu nuo seno pasižymėjusioje Lietuvoje.
Taigi, keičiantis klimatui, orai pas mus ne tik ima šiltėti, bet ir tampa vis labiau kontrastingi. Tiesa, iki atogrąžų, kur sausos sezoną keičia keli liūčių mėnesiai, A. Galvonaitės teigimu, mums dar toloka. Tačiau jau ir tai, ką stebime Lietuvos orų „virtuvėje“ pastaruosius 40 metų, yra ganėtinai rimta. Klimatas keičiasi tiesiog mūsų akyse.
Keičiasi klimatas, turime keistis ir mes
Tiksliau – mūsų elgesys naujomis oro sąlygomis. Mat orai (čia pat, dabar vykstantys jų pokyčiai) ir klimatas (ilgalaikiai orų kitimo procesai) neišvengiamai veikia visą gyvąją gamtą. Taip pat ir mus, žmones, neatskiriamą jos dalį, nors kai kas, išaugęs ant asfalto ir uostęs tik benzino kvapą, atsisako tai pripažinti. Deja, net didžiausi užsispyrėliai anksčiau ar vėliau yra priversti praverti gydytojo kabineto duris, mat sutrinka kraujospūdis, pablogėja savijauta, psichikos būklė...
Klimatologė net išdrįsta įlįsti į medikų „daržą“. „Štai jau nieko Lietuvoje nestebina suaktyvėjusios psichozės pavasarį ir rudenį“, – teigia pašnekovė. Tik rudeninės psichozės, kaip ir visa gamta, yra daugiau pasyvios, o pavasarinės, priešingai, neretai tiesiog trykšta aktyvumu. Tačiau kažkodėl kai kurie mūsų vyrai, lyg pažadinti to pavasario, ima labai jau originaliai ieškoti veiklos: neretai dairosi... pakaruoklio virvės.
„Vadinasi, – tęsia A. Galvonaitė, – keičiantis klimatui, prie tų pokyčių privalome prisitaikyti ir mes, žmonės. Pirmiausia – prie vis dažniau mus atakuojančių karščio bangų.“ Kas jau pamiršo, klimatologė primena gana nesenus išskirtinius atvejus iš visai nesenų laikų: 1994 metais net 9 paras termometro stulpelis nenusileido žemiau nei 30 laipsnių karščio. O 1992-ųjų vasarą sausra truko net 110 parų. Mažesnių karščio atakų fiksuojama kone kiekvieną vasarą ir po keletą kartų.
Kaip prie tokių karščio bangų prisitaikyti? „Čia nereikia išradinėti dviračio, – pabrėžia pašnekovė. – Tiesiog reikia mokytis iš tai jau seniai žinančių tautų, pavyzdžiui, ispanų. Ir Ispanijoje, ir visoje jos kažkada užkariautoje Lotynų Amerikoje egzistuoja toks „šventas“ terminas „siesta“. Dieną, kai oras nepakenčiamai įkaista, visas gyvenimas apmiršta: visi žmonės slepiasi patalpose su kondicionieriais.“
Siesta trunka maždaug nuo 12 val. dienos iki 16 val. pavakarės. Paskui visi vėl dirba. Tad jei tokios karčio bangos ir toliau mus atakuos, taps tiesiog būtinybe vasaromis daryti pertraukas per patį vidurdienį. Antraip nuo deginančių saulės spindulių galima „užsidirbti“ ne tik odos vėžį, bet ir daugybę kitų ligų.
Artimiausioje ateityje turės darbo ir architektai. Mat iki šiol, ypač pastaruosius 20 metų, visi projektavo pastatus tik su viena mintimi: kaip taupyti tą kasmet brangstančią šilumą. Jau netrukus gali reikėti sukti galvą ir dėl to, kaipgi užtikrinti vėsų orą name ar bute per vasaros karščius. Taip pat ir efektyvią oro cirkuliaciją patalpose, kai už lango tvoskia 30 laipsnių karštis...
Kalėdinės kelionės kenkia sveikatai?
Klimatologė tarsi vėl brenda į medikų lauką, tiesa, remiasi tvirtais argumentais. Beje, visame pasaulyje veikia jei ne klimatologijos mokslinių tyrimų institutai, tai bent jau laboratorijos. Tokia mokslinių tyrimų įstaiga kone keliasdešimt metų veikė sovietmečiu Vilniuje, tačiau pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį kažkodėl buvo nuspręsta, kad esą tokio mokslo mums nereikia... O, pasirodo, dar ir kaip reikia. Juk kas profesionaliai patars vienokiomis ar kitokiomis ligomis besiskundžiantiems pacientams, kur jiems gyventi ar atostogauti? Vienoks klimatas tinka astmininkams, visai kitoks – kamuojamiems aukšto kraujospūdžio.
Tad ką gi apie mūsų kone masinį polinkį žiemą būtinai praleisti šiltuosiuose kraštuose mano A. Galvonaitė? Visų pirma mūsų, pripratusių prie šaltesnio klimato, organizmo aklimatizacija prie Afrikos ar Indijos regiono orų turėtų trukti bent 30 parų. Aišku, tiek niekas iš mūsų prie Raudonosios jūros ar Maldyvuose neišbūna: paprastai standartinis poilsio turas trunka savaitę, daugiausia – dvi. Ir kai mūsų organizmas jau ima prisitaikyti prie kasdienio karščio, būna atėjęs laikas pakuotis lagaminus namo. Taip mūsų, „šiauriečių“, organizmas dar kartą išmušamas iš vėžių. Tokios kelionės ypač pavojingos vaikams iki 10 metų, mat jų imuninė sistema dar nėra galutinai susiformavusi. Tad nieko nuostabaus, kad po tokio „terminio šoko“ jų gležnas organizmas ima neatsilaikyti prieš kiekvieną agresyvesnį virusą.
Prabangiausi kurortai – prie Baltijos?
Užsienio žiniasklaidoje „praslydo“ gana įdomi informacija. Jei klimatas tokiais pat tempais šils ir ateityje, galimi du jo vystymosi scenarijai jau šį šimtmetį. Jeigu vidutinė metinė oro temperatūra vidutinėse platumose pakils vos pora laipsnių, čia bus toks klimatas, koks dabar yra Pietų Ispanijoje. O jei minėta temperatūra šoktelės 8 laipsniais, Lietuva (ir, aišku, visos kitos vidutinių platumų šalys) virs sachara...
Vis dėlto mokslininkai labiau linkę tikėti nuosaikiais klimato pokyčiais. Kokios viso to praktinės išvados? Ogi tokios, kad atostogauti Pietų Ispanijoje, Prancūzijoje ar Italijoje jau bus per karšta. Garsiuosius Tuniso, Maroko ar Egipto kurortus bus galima pamiršti – ten galės vykti nebent aštrių pojūčių mėgėjai.
Klimatologai jau nužiūrėjo, kur už keliasdešimt metų bus geriausia mums, vidutinių platumų europiečiams, atostogauti. Ogi prie Baltijos jūros. O patys prabangiausi kurortai, spėja šios srities profesionalai, bus įsikūrę... Kuršių nerijoje. Ten, kur drėgnas jūros oras susitinka su šiltesniu sausumos oru, o saulėtų dienų būna daugiau nei kontinentinėje žemyno dalyje. Tad, galvojant ir apie savo sveikatą, ir apie piniginę, galbūt jau laikas keisti prioritetus? Ir ne tik mąstant apie atostogas...
Orai Lietuvoje: skaičiai ir faktai
* Per praėjusį šimtmetį Lietuvos vidutinė metinė oro temperatūra pakilo 0,9 laipsnio. Beje, taip oras įšilo visose vidutinėse platumose. Tai galima palyginti su žmogumi, kurio kūno temperatūra nuolat yra pakilusi puse laipsnio. Telieka nustatyti, kokią chronišką ligą „pasigavo“ žmogus. Taip ir mūsų platumų klimatas, deja, jau chroniškai „serga“.
* 2008 m. vidutinė metinė oro temperatūra šoktelėjo net 2,1 laipsnio (kas pamena, tą žiemą nebuvo... žiemos) – nuo 6,2 iki 8,3 laipsnio. Rekordinis buvo ir praeitas gruodis: vidutinė mėnesinė oro temperatūra buvo žemesnė 4 laipsniais – nukrito iki –6,4 laipsnio.
* Per metus Lietuvoje iškrinta vidutiniškai 675 mm kritulių. Praėję metai buvo rekordiniai – iškrito 800–1 000 mm kritulių.