– Gal pradėkime nuo didžiausio įvykio – naujos knygos laukimo. Trumpai papasakokite, ko tikėtis mums, belaukiantiems. Ir Jums naujas žanras...
– Ko tikėtis? Staigmenos! Ją jums tikrai galiu pažadėti, o jau skaitysite ir vertinsite patys.
– Kuo knyga „Danielius Dalba & kitos istorijos“ skirsis nuo pirmųjų dviejų Jūsų knygų ir kuo, galbūt, bus panaši?
– Naująją knygą su pirmosiomis dviem sieja vienas dalykas: tai irgi mano kūrinys. Taigi, autorystė – ta pati (juokiasi). O visa kita – kitaip. Pirmiausia skirsis žanru ir stilistika: vietoj romano – apsakymų ir novelių rinkinys, vietoj barokiškai banguojančio, įmantraus, turtingo stiliaus – šiuolaikinis; kartais, kai to reikalauja personažas ar pasakojimas – pabrėžtinai minimalistinė kalba, slengas, gausybė dialogų... Paskaitysite patys. Tiesa, buvo įdomu tai, kad nuo istoriškumo ir savo akademinių tyrinėtojos įpročių nepabėgau – netgi rašydama apie netolimą, amžininkų pamenamą praeitį, sovietmetį ar karo metus, ėjau į fotoarchyvus, bibliotekas, nes norėjau kuo tiksliau atkurti nesenas istorines detales. Buvo viskas įdomu – iškabos gatvėse, veikę garsūs, o dabar seniai pamiršti restoranai... O dar labiau – gyvoji atmintis, amžininkų ir liudininkų pasakojimai, memuarai.
– Ar šiame kūrinyje nepabėgsite iš Vilniaus?
– Perfrazuokime kitaip: nepabėgsiu nuo miestų. Bus ir Vilnius, ir Londonas, ir Paryžius, ir Marakešas, bet nebus kaimo ar priemiesčių. Būtent miestiškąją pulsuojančią tikrovę geriausiai pažįstu, didmiesčiai ir sostinės man artimiausi ir įdomiausi, o mažo miestelio ar kaimo tikrovė ir jos dėsniai nėra mano savastis. Išsamios, jautrios kaimo ir agrarinio mentaliteto tematikos lietuvių literatūroje ir taip apstu... Reikia, kad kažkas rašytų ir apie miestą (juokiasi). Ir ne vien lietuvišką – lietuviai jau seniai yra tapę pasaulio didmiesčių dalimi.
– Viename interviu esate minėjusi, kad naujoje knygoje bus paliesta ir emigracijos tema.
– Ne, tiesiog bus keli personažai, kurie išvykę, gyvena ir dirba užsienyje. Man įdomu pirmiausia žmonės, jų charakteriai, psichologija, o ne kažkokios nuvalkiotos „emigranto“ etiketės... Bent jau čia, Didžiojoje Britanijoje, emigrantų yra tiek daug ir tokių įvairių – nuo Sičio finansų elito atstovo iki benamio, apsikabinusio „White Lightning“ bambalį parke – juk jų, išskyrus pasą, niekas nesieja. Tad abu klasifikuojant kaip „emigrantus“, šis žodis paprasčiausiai netenka prasmės. Rašant man rūpėjo tiesiog žmonės, jų likimai ir gyvenimai.
Lietuviai ir jų trūkumai
– Jūs pati dirbate Londone, todėl labai daug laiko praleidžiate būtent čia. Tad Jūsų dienos ir Londone, ir Vilniuje?
– Visada sakau, kad esu labai turtinga – turiu dvejus namus, ir Vilniuje, ir Londone, ir vienur, ir kitur jaučiuosi sava, bet daugiau laiko praleidžiu Londone. Mano dienas ir Vilniuje, ir Londone sieja vienas vienintelis dalykas – jos labai užimtos. Daug dirbu, ir atvykus į Vilnių darbotvarkė būna dar intensyvesnė, nes viską tenka nuveikti per trumpesnį laiką. Lapkričio mėnesį gavau daug kvietimų aplankyti Lietuvos miestų ir miestelių bibliotekas. Tad intensyvu – nuo lapkričio 12 d. keliauju po Anykščius, Uteną, Kalvariją, Joniškį, Radviliškį. Bet labai to laukiu, nes visuomet smagu susitikti su skaitytojais. Visa informacija mano svetainėje, „Naujienose“, tad maloniai kviečiu.
– Ar labai skirtingi Vilnius ir Londonas? Lietuvoje vis taip gręžiamės į Vakarus...
– Žinoma, kad skirtingi – dydžiu, tempu, kultūra, istorija, mastu. Viskuo... Lietuvoje gręžiamės į Vakarus? Tikrai nepakankamai – priešingai, Lietuvoje dar labai stinga vakarietiškos pagarbos asmens laisvei ir individualumui, tolerancijos, atsakomybės už savo paties veiksmus, iniciatyvumo ir ambicingumo padaryti viską geriau nei kiti. Lietuvoje dar labai daug sovietinio mentaliteto liekanų, bandos jausmo, prisitaikėliškumo, keliaklupsčiavimo biurokratui ir laukimo, jog „valdžia pasirūpins“ – apie tai naujoje knygoje bus gana nemažai. Jau nekalbant, koks rytietiškos –prasčiausio lygio rusiškos „pseudokultūros“, televizinio šlamšto srautas tvindo Lietuvą. Taigi, reikėtų „vakarėti“ labiau, pasiimti iš Europos visa tai, kas kultūriškai geriausia, perimti veiksmingą patirtį...
– Jūs Londone dirbate jau 10 metų. Kaip pasikeitė šis miestas?
– Smarkiai pagerėjo maisto kultūra, ji tapo įvairesnė, išmoningesnė, sugriuvo mitas apie „prastą anglišką maistą“. Dar didesniame kasdienio visuomenės dėmesio centre atsidūrė menas, ypač – šiuolaikinis, ir tai puiku. Bet viskas ženkliai pabrango! (Juokiasi). Pamenu laikus, kai autobuso bilietėlis kainavo tik 70 pensų! Į blogąją pusę pasikeitė tai, kad prekybos „tinklai“ ir išaugusi patalpų nuoma mieste išnaikino žavius smulkiuosius verslus – pamenu laikus, kai Portobello Roado gatvėje buvo beveik vien antikvarinės parduotuvės ir daržovių turgus, o ne beveidžiai masiniai kavos, batų ir jaunimo drabužių tinklai kaip dabar. Labai gaila, kad nunyko tokios vietos kaip „Camden Passage“ Angele...
– Ir kas dešimtas praeivis – lietuvis...
– Na, tikrai ne kas dešimtas – tai statistiškai neįmanoma. Bet tikrai daug. Mane labai džiugina, kai sutinku lietuvius Londone smagiai ir noriai dirbančius – ir nebūtinai aukštai užkopusius karjeros laiptais, bet tiesiog su pasididžiavimu, kokybiškai dirbančius savo darbą – garsiame viešbutyje, restorane, geroje parduotuvėje. Visada pasikalbame, dažnai ypač maloniai aptarnauja, pataria, pagloboja – taigi, susitikus tautietį dažniausiai lieka geri įspūdžiai ir gera nuotaika.
Smegenų plovimo pasekmės
– Kaip pasikeitė mūsų tautos mentalitetas, kai kiekviena šeima susidūrė su emigracija?
– Negaliu atsakyti į šį klausimą, nes jis – potencialios didžiulės socialinių mokslų studijos tema. Iš savo kasdienių pastebėjimų galiu pasakyti, kad nesuprantu tokio reiškinio, kaip viešojoje erdvėje dažnai vyraujantis negatyvus požiūris į emigrantus. Būtent dėl jūsų paminėtos priežasties – juk beveik kiekviena šeima per savo tiesioginius ar tolimesnius narius yra susidūrusi su emigracija.
Paaiškinimai galėtų būti du – arba šis negatyvumas yra kurstomas dirbtiniais būdais norint supriešinti žmones principu „skaldyk ir valdyk“, arba tiesiog esame pikti ir bjaurūs žmonės, neturintys jokios užuojautos artimiesiems ir jokio supratimo. Pastaruoju variantu niekaip nenorėčiau tikėti...
– Ar nemanote, kad lietuvio tapatybė pasikeitusi iš pagrindų? Jau taip toli nuo posovietinio piliečio... Lietuviai dirba pasaulio sostinėse, keliauja, apsistoja garsiausiuose viešbučiuose...
– Kaip jau minėjau – viena vertus, pokyčių matyti, kita vertus – pagiežingasis išskirtinumo, pranašesnių, gabesnių, sėkmingesnių nekenčiantis ir lygiavos trokštantis „homo sovieticus“ vis dar dažnai sutinkamas tarp mūsų. Labiausiai liūdina, kad penkiasdešimt metų trukusio sovietinio smegenų plovimo pasekmes matai tuose žmonėse, kurie yra tokie jauni, jog negali prisiminti ano laikotarpio...
Juokas ima iš šiandieninių „Tarybinių dešrelių“ valgytojų – nė į rankas neimčiau taip pavadinto produkto, nes labai gerai atsimenu visas tas šlykščias beskones „sasyskas“ ir žeminančias kilometrines eiles (kuriose „sovietinio rojaus“ nužmoginti pirkėjai net susimušdavo), kad jų nusipirktum – ir prieš tai dar būsi aprėktas šiurkščios, chamiškos pardavėjos, įsivaizduojančios save didžiausia valdove... Kartais vis dar susiduri su tokiu „sovoko“ mentalitetu, net po dvidešimties metų. Taigi, tapatybė galėtų tobulėti ir greičiau.
Ištikimybė sau
– O koks Jūsų santykis su Lietuva? Esate populiariausia rašytoja Lietuvoje, bet kaip ir ne Lietuvoje?
– Manau, apie mano santykį su Lietuva geriausiai liudija mano veikla ir kūriniai – visiškai nebūtina fiziškai ir geografiškai būti Lietuvoje, kad buvimas gimtinėje darbais būtų apčiuopiamas.
– Ir, žinoma, negaliu nepaklausti: Norvaišų istorija nesibaigia su „Silva Rerum II“?
– Šeimos istorija baigiasi tuomet, kai visi išmiršta. Jei pamenate, „Silva Rerum II“ pabaigoje tebėra gyvų giminės narių, taigi – ir pratęsimo galimybė...
– Gal planuose ir vertimas į anglų kalbą? Taip kokybiškai pagarsintume Vilnių...
– Žinote, vertimus planuoja ne pats kūrinio autorius, o užsienio leidėjai. Kiek lietuvių prozininkų, išverstų į anglų kalbą, galėtumėte išvardinti? Nueikite į bet kurį didesnį Jungtinės Karalystės knygyną – kiek lentynose rasite lietuvių rašytojų knygų? Britų leidyba apskritai labai išranki – jei Prancūzijoje ir Vokietijoje užsieninė verstinė literatūra sudaro 30–40 proc., per metus leidžiamos grožinės literatūros, tai Didžiojoje Britanijoje kasmet išleidžiami vertimai iš užsienio kalbų sudaro vos... 2–3 proc. Taigi, esu realistė. Kol kas dar nė vienam lietuvių prozininkui nepavyko prasiveržti į anglosaksų knygynus – yra tik keli nedideli poezijos vertimai, išleisti mažose nišinėse, ES remiamose leidyklose.