– Dalyvavote Seime surengtoje konferencijoje „Vieninga Europa – vieninga istorija“. Dažnai skundžiamės, kad Europa mūsų nesupranta. Ar Lietuva tuo piktinasi pagrįstai?
– Piktintis nėra ko, kadangi labai skiriasi patirtys. 1941 m., kai į Lietuvą įžygiavo vokiečių kariuomenė, daugeliui lietuvių tai buvo išsigelbėjimas. 1944-1945 m., kai grįžo okupantai, jiems buvo tragedija. Daugiau etninių lietuvių žuvo pokariu negu II pasaulinio karo metais.
O Vakarų patirtis visiškai kitokia. Jiems tiesiog ir geranoriškai sunku suprasti, kaip galėjo būti, kad daugiau lietuvių žuvo pokaryje. Kaip išsireiškė mano dėdė, „žinai, vaikeli, visa velniava prasidėjo po karo“. Tai paaiškinti vakariečiui labai sunku.
Faktas, kad didžioji koalicija (JAV, Didžioji Britanija, Sovietų Sąjunga) puikiai supranta, kad patį didžiausią įnašą į pergalę prieš fašizmą įnešė sovietų kariuomenė. Ne visuomet yra kažkokia pikta valia.
Žinoma, daugelio Vakarų žmonių galvose yra stereotipai apie rytų europiečius. Ypač karo metais – kad čia buvo labai daug koloborantų, būtent čia vyko Holokaustas. Tai sudaro gana neigiamą įspūdį. Bet dabar, kai yra daugiau veikalų, pavyzdžiui, neseniai išleistas Tymothy Snyderio „Kraujo žemės“. Dabar supratimo daugiau. Manau, nereikia tiek piktintis, kiek bandyti aiškinti – taip daugiau laimėsime.
– Lietuva siekia sulyginti nacizmo bei stalinizmo nusikaltimus, Sovietų Sąjungos nusikaltimai kartais prilyginami nacių vykdytam genocidui. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Kaip teisingai buvo pasakyta konferencijoje, bandyti po vienu kurpaliumi pakišti visus nusikaltimus ir juos įvardyti genocidu – nemanau, kad daug ką laimime, bandydami visą laiką atkakliai laikytis genocido termino. Vyko masinės žudynės. Kaip aiškina akademikai, genocidas yra vienas masinių žudynių tipų. Pagal Rafaelio Lemkino požiūrį, kai kurie Sovietų Sąjungos nusikaltimai turi genocidinį požymį. Tačiau nebuvo bandyta iki vieno išnaikinti visą rasinę etninę grupę.
Vis dėlto nematau jokio moralinio skirtumo tarp masinių žudynių ir genocido. Nacių vykdytas genocidas antrą kartą istorijoje vyko Ruandoje 1994 m. pavasarį ir vasarą, kai buvo aiškiai ultraekstremistų valdžios pasakyta, kad jie siekia išnaikinti visus iki vieno tucijų tautybės žmones. Dėl masinių žudynių, kurios vyko Kinijoje, Kambodžoje, Sovietų Sąjungoje, Lietuvoje, Ukrainoje – mano galva, nėra moralinio skirtumo tarp genocido ir tų masinių žudynių, kurias vykdė komunistai.
Pasikartosiu – nemanyčiau, kad daug ką laimime Sovietų Sąjungos veiksmus bandydami vadinti genocidu. Pirma, politine prasme, manau, tai nebus sėkminga. Antra, prie to klausimo galima prieiti kitaip – bandant įrodyti, kad Sovietų Sąjungos vykdytos masinės žudynės turi tokį patį kriminalinį bruožą kaip ir nacių genocidas.
– Kuriais dar istoriniais klausimais Europa mūsų nesupranta?
– Galėčiau paminėti tik vieną svarbų aspektą – karo metais didžiausios Lietuvos istorijoje vykusios žudynės buvo Holokaustas 1941 m. vasarą-rudenį. Atitikmens nėra, tai unikalus įvykis Lietuvos istorijoje, tokio masto žudynių nebuvo nei prieš, nei po to. Mes kartais nepakankamai įvertiname tą faktą, nes tai buvo ne lietuviai. Užsieniečiai tą pastebi.
Žmonės, atvykstantys į KGB muziejų Gedimino prospekte, stebisi: čia yra genocido aukų muziejus, tačiau apie žydus kalbama mažai. Manau, latviai padarė gudriau – paprasčiausiai jie savo muziejų pavadino Okupacijos muziejumi. Tada galima diskutuoti kitaip.
Tokius dalykus, nebūtinai piktai, vakariečiai mums primena ir kartais stebisi.
–Ar tai nerodo mūsų dviveidiškumo?
– Mes turime savų problemų. Mes kalbame apie atmintį, bet kartais atminties politika priveda ir prie užmaršties.
Žinoma, Vakaruose yra žmonių, kurie nenori suprasti mūsų ir tiesiog nėra geranoriškumo, bet manyčiau, kad pamažu, ypač po T. Snyderio išleistos monografijos, kuri labai populiari Vakaruose ir iškėlė daug diskusijų, viskas vyksta teigiama linkme.
DELFI primena, kad žydų žudynės Lietuvoje prasidėjo jau pirmosiomis Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos karo dienomis 1941 metų birželio pabaigoje. Beveik visi provincijos žydai buvo suvaryti į getus ir nužudyti iki 1941 metų lapkričio vidurio. 1943 metais okupacinė valdžia nutarė likviduoti ir didžiųjų Lietuvos miestų getus. Iš viso iki nacių okupacijos pabaigos buvo nužudyta apie 195 tūkst. Lietuvos žydų, karo pabaigos sulaukė 5-10 proc. Lietuvos žydų.