Šiuos renginius būtų galima palyginti su pirmosiomis „Jamam“ akcijomis Lietuvoje. Mugės organizatorė su DELFI pasidalino savo įspūdžiais apie Amerikos visuomenę, mamų kasdienybę bei itin specifinę tarptautinę karininkų žmonų bendruomenę.
Amerikiečių vartojimo ypatumai
Su trimis pametinukais į Ameriką išvykusi šeima amerikiečių pernelyg nenustebino. Kaip pasakojo pašnekovė, tris vaikus Amerikoje turi vos ne kas antra šeima. Įspūdį čia padarytų nebent penki vaikai.
„Amerikiečių šeimos didelės, bet jos ir tvarkosi kitaip. Pastebėjau, kad amerikiečiai, skirtingai nei mes, visiškai neprisirišę prie daiktų. Gal taip yra todėl, kad, norint tuos daiktus įsigyti, mums tenka gerokai pavargti. Amerikiečiai su daiktais atsisveikina lengvai ir perka naujus. Viena vertus, tai skatina vartotojiškumą, einama prieš gamtą, prieš ekologiją, kita vertus, jie nėra daiktų vergai ir neteikia jiems tiek daug reikšmės.
Gal todėl ir mamų mugės Amerikoje tokios populiarios. Mes gyvenome nedideliame Palangos dydžio miestelyje, tačiau jame buvo net trys organizatoriai, rengiantys tokias muges. Sėkmingiausi pritraukdavo 1,5 tūkstančio mamų. Tą lobyną reikia pamatyti – nuo drabužių, šventinių kostiumų iki lovų, stalų, kėdučių, dviračių. Šiuose renginiuose mamos beveik atsisako uždirbti, tikslas – tik simboliškai atgauti įdėtas lėšas. Joms nėra svarbu, kad už daiktą, už kurį kažkada mokėjo, pavyzdžiui, 200 dolerių, atgautų bent pusę sumos, kaip mąstytume mes. Mat visos supranta, kad vyksta mainai, taigi drąsiai galima kokią nors knygutę atiduoti už 5 dolerius, nes už tą pačią sumą jos kažką įsigis. Esant tokiai atmosferai iš tiesų apsiperkama labai pigiai“, - pasakojo Barbora.
Anot moters, Lietuvoje tokio materialinio bendradarbiavimo labai trūksta. Dalis moterų tai daro internete, tačiau tai priimtina tik toms, kurios netingi fotografuoti daiktų, dėti nuotraukas į internetą, turi laiko atsiliepinėti į skambučius, derėtis, siųsti prekes paštu. Savaitgaliniai mamų turgeliai, pavyzdžiui, Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje, – taip pat labai graži idėja, tačiau ir juose nuolat prekiauti gali tik tos mamos, kurioms tai tinka ir patinka daryti.
Vilniuje, „Ogmios mieste“, tokio didelio dalyvių skaičiaus nelaukiama, tad į grupes mamos nebus skirstomos.
„Turime per 150 dalyvauti norinčių mamų. Kai kurios mamos atneša po 500 vienetų daiktų – tiek yra prikaupusios. Mūsų reikalavimai – daiktas turi būti tvarkingas ir protingos kainos, priešingu atveju tegu jį pardavinėja per skelbimus. Jei mamos visų daiktų neišparduos, juos galės paaukoti labdarai. Jau esame sutarę su socialinės paramos centrais, kad labdara keliaus į nuo Vilniaus atokesnius rajonus, kur žmonėms šių daiktų tikrai labai trūksta“, - teigė moteris.
Karininkų žmonių bendruomenėje moteris mokėsi bendruomeniškumo
Paklausta, kaip galėtų apibūdinti amerikiečių gyvenimo būdą, Barbora, pati esanti LDK Birutės karininkų šeimų moterų draugijos narė, prisipažino, kad daugiausiai laiko ji sukosi karininkų šeimų terpėje.
„Tai ypatinga bendruomenė, kadangi šioms šeimoms nuolat reikia keisti gyvenamąją vietą. Nors karininkų žmonos neturi oficialaus darbo, jos pakankamai užimtos – be atstovavimo renginiuose turi saugoti namų židinį, rūpintis vaikais, kuriems neretai sunku susitaikyti su tokiu gyvenimo būdu. Kartais vaikai dėl to net suserga. Jie verkia, nenori palikti savo draugų, kai kurie sunkiai prisitaiko naujoje vietoje. Mes ten buvome susirinkę iš 64 šalių. Mums visoms Amerika buvo nauja šalis. Teko aiškintis paprasčiausius dalykus, pavyzdžiui, kur įsigyti sveikesnių produktų. Mat ten vyrauja visai kita valgymo kultūra – įprastose parduotuvėse aš net nemačiau kitokio pieno, kaip mūsiškis „Mū“, galinčio negesti metus. Grįžus vėl teko pratintis, kad produktai gan greitai sugenda. Aišku, Amerikoje galima rasti visokio maisto, tačiau tam reikia turėti laiko, žinoti vietas, kurias turi kažkas parodyti“, - pasakojo pašnekovė.
Bene didžiausią įspūdį Barborai padarė tarp šių moterų vyraujanti bendruomeniškumo dvasia. Pavyzdžiui, viena moteris susilaužė koją. Jai iškart buvo pasiūlyta pagalba – netoliese gyvenanti kaimynė kasdien nešdavo valgyti ir tvarkydavo namus, nekreipdama dėmesio į šeimininkės prieštaravimus. Kitai reikėjo vykti į Vašingtoną pasitikti oro uoste motinos. Ryte be jokių perspėjimų pas ją užbėgo kaimynė su pietumis jos vyrui, nes pati namų šeimininkė nespėtų jų paruošti.
Pas mus nebuvo tokio klausimo: „Gal tau reikia kažką padėti?“ Konkreti pagalba būdavo siūloma be jokių klausimų. Tai stebėdama ir aš po truputį pradėjau taip elgtis. Atsimenu, viena moteris prieš išvykimą dažė namuose sienas, nes dukra jas buvo apipaišiusi. Vaikas tuo metu sėdėjo uždarytas kambariuke prie televizoriaus, kad nieko neliestų. Pamačiusi situaciją, paprašiau man duoti mergaitę išsivežti į parką – kaip tik ten keliavau su savo vaikais. Moteris buvo labai dėkinga. Iš tiesų dažnai tereikia apsidairyti ir pamatyti, kokios pagalbos reikia. O kažko žmogui reikia visada“, - svarstė Barbora.
Taip pat kiekvieną kartą ją stebindavo tai vienos, tai kitos kaimynės pasiūlyta pagalba dėl vaikų priežiūros, kai būdavo rengiami priėmimai, kuriuose su vyrais turėdavo dalyvauti ir žmonos. Kitos moterys visada pagalvodavo ne tik apie save, bet ir apie kaimynes. „Nenoriu pasakyti, kad Lietuvoje žmonės blogesni. Mes esame labai dvasingi, gilūs, tik galbūt nuvargę, atsargesni. O ir tokios kultūros nėra susiformavę. Ateiti ir tiesiai siūlyti savo pagalbą tarsi nedrąsu, nes niekas taip nedaro“, - įsitikinusi pašnekovė.
Vaikų priežiūros ypatumai Amerikoje
Paklausta, ar Amerikoje iš tiesų taip akylai prižiūrimi vaikai, kaip mes manome, Barbora patvirtino, kad tai nėra vien mitas.
„Artimiau su amerikietėmis man teko susidurti tik vaikų žaidimo aikštelėse. Turbūt atrodžiau joms kaip mama ekstremalė, kuri leidžia savo vaikams nukristi, patiems kažkur užsilipti ir pan. Jos taip nerizikuoja – vaiką visada prilaikys, kartos, kur kurią koją statyti. Ten tiesiog kitokia kultūra, suformuota kitokio gyvenimo būdo, įstatymų. Už vaikų nepriežiūrą Amerikoje gresia baudos, o ir visuomenė persiėmusi šių įstatymų dvasia – apie jų pažeidimus aplinkiniai aktyviai praneša atitinkamoms tarnyboms. Žinoma, jei mama labai trumpam paliktų vaiką, o tuo metu pikta linkintis kaimynas iškviestų socialines tarnybas, kurios paimtų vaiką, ir šis, kol situacija būtų išsiaiškinta, patirtų daug streso, tai jau būtų perlenkimas. Tačiau nuo panašių perlenkimų neapsaugota nė viena šalis“, - pasakojo moteris.
Anot pašnekovės, Amerikoje pakankamai gaji išieškojimo kultūra – jei kas nutinka, žmonės drąsiai ieško kaltų ir reikalauja atlyginti žalą. Galbūt taip yra todėl, kad, skirtingai nei mes, amerikiečiai labai pasitiki įvairiomis institucijomis, tiki galintys apginti savo teises ir iš tiesų sėkmingai tai padaro.
„Buvo atvejų, kai po apsilankymo pas stomatologą žmonės prisiteisė milijonines sumas. Dabar visos be išimties dantų klinikos prieš plombuodamos dantį privalo padaryti visų dantų nuotraukas, jas įvertinti ir pateikti rekomendacijas. Jei klinika neturi galimybės padaryti panoraminės nuotraukos, atskirai fotografuojamas kiekvienas dantis. Tai užtrunka gerą valandą. Lygiai taip pat žmonės gali neleisti savo kieme suptis kaimynų vaikui, nes jei vaikas nukris, o gali atsirasti tokių, kurie tikrai norės, kad jis nukristų ir, pavyzdžiui, susilaužytų ranką, nes taip už patirtą žalą būtų galima prisiteisti vieną kitą milijoną“, - svarstė Barbora.
Šiuo metu moteris prisipažino vėl iš naujo besipratinanti prie Lietuvos visuomenės – čia vyraujančių elgesio taisyklių, normų. „Aš visada sakau, kad pagyventi svetur yra labai gerai, nes prikaupi naujų idėjų. Svarbiausia – sugrįžti“, - įsitikinusi pašnekovė.