Ilgą laiką gramatikoje jis reiškė žodžių giminę (pvz., kalbant apie vyriškos ar moteriškos giminės daiktavardžius). XX a. antrojoje pusėje, formuojant žodyną, kuris leistų paaiškinti lyčių nelygybę sukeliančias (palaikančias) priežastis, sąvoką gender lyčių teorijos kūrėjai pasitelkė kaip instrumentą, padedantį taikliau apibrėžti socialinių veiksnių poveikį žmonių patirčiai. Kalbant apie asmens būtį pradėtos vartoti dvi sąvokos: sex apibūdinant žmogaus gimtį, fiziologiją, ir gender nagrinėjant kultūros moterims ir vyrams priskiriamus vaidmenis, elgesio, išvaizdos normas, apribojimus ir t.t.
Akademinėms diskusijoms įgyjant tarptautinį mastą, vienose šalyse sąvoka gender nebuvo verčiama, kitose, pavyzdžiui, Lietuvoje, ieškota atitikmenų nacionaliniame žodyne, tad pradėti vartoti biologinės lyties ir socialinės lyties terminai. Pirmasis jų referuoja į asmens kūną, fiziologiją, o antrasis – į socialines kūnui priskiriamas prasmes. Mūsų visuomenėje lyties samprata ilgą laiką buvo tapatinama su prigimtimi, todėl iki šiol kyla nesusipratimų dėl jos interpretacijų – vis dar pasitaiko atveju, kai net ir socialiai sukonstruoti moteriškų ir vyriškų vaidmenų ar galimybių visuomenėje skirtumai klaidingai aiškinami kaip biologinė duotybė.
Nuostata, jog socialiniai lyties aspektai yra konstruojami, visiškai nereiškia, kad ją galima pakeisti vos spragtelėjus pirštu (ar pasiklausius istorijų). Socialinio konstravimo nepastebime, nes manome jį esant prigimtiniu dalyku, galvojame, kad žmogaus elgesys yra natūralus, nulemtas gamtos, biologijos ar genų. Tačiau socialinė tvarka egzistuoja tik kaip žmogaus veiklos produktas. Vadinasi, siekiant daugiau darnos visuomenėje, svarbu suprasti, kokie mechanizmai lemia, jog vienoms grupėms suteikiamos privilegijos, o kitos išstumiamos į paraštes. Kas siekia monopolijos sprendžiant, kokie santykiai, savybės, tapatybės yra pageidautini, o kokie – ne? Kodėl gyvenant modernioje(?) visuomenėje, kurios pliuralumas yra objektyvi duotybė ir turėtų būti pasitelkiama kaip visuomenės plėtros variklis, siekis atskleisti vaikams šios įvairovės teikiamas galimybes sukelia tokias isteriškas reakcijas?
Žodžiai „įvairovė“, „lygios galimybės“, „socialinis teisingumas“, „žmogaus tesės“ tautos išganytojų vaidmenį prisiėmusiems moralistams kelia viešąją erdvę drebinančias panikos bangas. Todėl demonizuojami žmonės, drįstantys pasisakyti apie moterų, lytinių, etninių, „rasinių“ grupių, asmenų su negalia (ypač jei pastaroji psichinė) teisių pažeidimus. Baidomasi net diskurso, siekiančio praplėsti pilnateisio piliečio sampratą ir priminti, kad visuomenę sudaro ne statistiniai vienetai, o žmonės, kurie dėl savo lyties, amžiaus, sveikatos būklės, lytinės, etninės ar „rasinės“ tapatybės aspektų dažniausiai turi savitų poreikių, į kuriuos, kuriant demokratišką visuomenę, būtina atsižvelgti.
Kai samprotavimai apie visuomenės pažangą (ar dorą) iš esmės tereiškia siekį įteisinti egzistuojančią hierarchiją, bet koks kalbėjimas apie aktyvesnį skirtingų grupių įtraukimą į visuomenės gyvenimą kelią pasipriešinimą, nes jis meta iššūkį privilegijuotai normatyvinės mažumos pozicijai ir tiems, kas prisiplakę tikisi pelnyti dividendų. Todėl visai nestebina, jog sąmyšis kyla būtent tada, kai pradedama abejoti dominuojančiomis vyriškumo normomis. Susirūpinimas dėl lyčių lygių galimybių pedagogikos „keliamo pavojaus“ išreiškiamas todėl, kad berniukai galimai gali patirti situacijų, su kuriomis paprastai susiduria mergaitės ir dėl to įgyti naujų, mūsų visuomenėje su moteriškumu siejamų bruožų, pavyzdžiui, empatijos. (Beje, empatija yra vienas svarbesnių kvalifikuoto psichologo bruožų, ar dėl to turėtume suabejoti ir šią profesiją pasirinkusių vyrų tapatybe?)
Teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad šiokia tokia pažanga, lyginant su XIX a., yra įvykusi – šiandien manipuliuojant profesiniu statusu nebemėginama aiškinti, kad moterims, priešingai nei vyrams, aukštojo mokslo negalima siekti todėl, kad tai neigiamai veikia jų reprodukcines funkcijas. Kai turime prezidentę ir Seimo pirmininkę, toks pasvarstymas net didžiausiems tradicionalistams būtų per daug drąsus. Taigi moterų jau nebedeginame ant laužų (ar neužmėtome akmenimis) dėl to, kad drįsta peržengti tradicines socialinio elgesio ribas (nors psichologinio spaudimo nestinga), o vyrams neleidžiame net ir šito. Moteris verčiama rinktis tarp šeimos ir karjeros, o vyrui tenka spręsti dilemą: būti visaverčiu, tam būtinas savybes (pavyzdžiui, gebėjimą užjausti ir globoti) išsiugdžiusiu žmogumi ar tapti „tikru vyru“. Nuoseklus šios normos diegimas mūsų visuomenėje reiškia pažadą įgyti galią, karjeros sėkmę, pinigus, pripažinimą ir garbę. Tačiau pamirštama paminėti, jog nebūna nemokamų pietų, todėl vyrams už tai sumoka ypač didelę kainą.
Visoje Europoje rimtai susirūpinta vyrų būkle, bet ne dėl tų priežasčių, kurias mini p. Vaitoška. Siaurai suvokiamos vyriškumo normos tampa pančiais, trukdančiais jiems sėkmingai pritapti sparčiai kintančioje visuomenėje. Ekonomikos raida reikalauja moterų darbo jėgos. Jos sparčiai integruojasi į darbo rinką, paspartindamos pokyčius ir lyčių vaidmenų struktūroje. Tad, pasikeitus vienam segmentui, kitas negali likti nepakitęs.
Tradicinės vyriškumo normos atplėšia vyrus nuo šeimos. Didelė dalis jų turi šeimą, bet „negyvena“ su ja, teikdami pirmenybę darbui. Šeimos maitintojo imperatyvas reikalauja uždirbti pinigų ir pageidautina kuo daugiau. Michael Kimmel, vieno žymiausių vyriškumo tyrėjų, papasakota istorija taikliai iliustruoja šią padėtį. Darbuotojui, kuris atėjo pas bosą pranešti, jog nori pasinaudoti teise į vaiko priežiūros atostogas, buvo atrėžta: „Aš turiu tris vaikus, ir nežinau nei vieno jų gimimo datos. Tai – kaina, kurią reikia mokėti už galimybę dirbti šį darbą“. Išgirdęs tai, vyras nedelsiant paliko įmonę.
Tačiau darbą gali pakeisti ne kiekvienas ir ne visada. Todėl toks spaudimas virsta nuolatiniu stresu ir didelėmis sveikatos (o neretai ir gyvybės) problemomis. Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, yra didžiausias skirtumas tarp moterų ir vyrų vidutinės gyvenimo trukmės (beveik 12 metų). Amžiaus grupėje nuo 15 iki 65 metų miršta 44 proc. vyrų (Švedijoje – 18 proc.). Jeigu šitos ir emigracijos tendencijos nesikeis, netolimoje ateityje Lietuvoje praktiškai nebeliks darbingo amžiaus vyrų. Gal vis tik verta pamąstyti, kokias vyriškumo normas diegiame?
Aišku, palikę našles ir vaikus jauni vyrai Anapilin išeina ne tik todėl, kad dirba sunkiomis sąlygomis. Kelionę paspartina ir tai, kad nesirūpina sveikata (juk „tikri vyrai“ nesiskundžia, negaišta laiko profilaktikoms, todėl mirštamumas nuo prostatos vėžio yra didžiausias ES). Taip pat daug smurtauja. Jie žaloja moteris, save ir kitus vyrus, siekdami demonstruoti savo „kietumą“. Europos Sąjungos šalyse vyrų atsakomybei tenka nuo 79 iki 100 proc. visų smurtinių nusikaltimų, 95 proc. visų išžaginimų ir 71 proc. žmogžudysčių.
Daugiausiai smurtauja jauni vyrai, viešoje erdvėje naudodami fizinę prievartą. Tačiau svarbu vyriškumo sampratą atsieti nuo smurto. Ne visi vyrai smurtauja, dažnas tampa kitų vyrų smurto auka. ES 40-61 proc. vyrų bent kartą gyvenime yra patyrę fizinį, 78 proc. – psichologinį smurtą, su kuriuo dažniausiai susiduria darbo aplinkoje. Ir čia kalbama ne vien apie homofobinės neapykantos paskatintą agresiją, bet vienų vyrų kitiems primetamą kontrolę, kai baudžiamas kiekvienas (tyčiojantis, bauginant, žalojant) „nusižengęs“ vyriškumo imperatyvui. Tradicinis, su lyčių nelygybe ir smurtu susijęs vyriškumas atsigręžia prieš pačius vyrus. Hierarchija ir negailestinga konkurencija paremtoje kultūroje nugalėtojais gali būti tik vienetai, absoliuti dauguma pasmerkiama pralaimėjimui ir nešlovei, pamirštant, kad yra kur kas veiksmingesnės, bendradarbiavimu pagrįstos bendrabūvio strategijos.
Kaip visa tai susiję su lyčių lygių galimybių pedagogika? Tiesiogiai. Nuoseklus jos diegimas padeda veiksmingai šalinti ne tik minėtas problemas, bet ir socialinę vyrų atskirtį. Ne paslaptis, kad Europoje berniukai dažniau iškrenta iš ugdymo proceso. Tyrimai rodo, kad mokslus nutraukia tie iš jų, kuriems prasčiau sekasi tikslieji ir fizikos mokslai, nes jie vadovaujasi nuostata, kad jeigu negali daryti „vyriškos“ akademinės karjeros, mokytis nereikia visai. Tačiau taip mano ne kiekvienas. Šis požiūris turi ryškių socialinių ypatumų. Lyčių požiūriu stereotipiškas mąstymas labiau veikia žemesnių socialinių sluoksnių žmones. Išsimokslinusiose šeimose, kur sūnaus galimybė turėti gerą išsilavinimą vertinama labiau nei sustabarėjusios vyriškumo normos, vaikinai tęsia studijas, pasirinkdami humanitarinę ar socialinę kryptį. Tuo tarpu žemesnių socialinių sluoksnių paaugliai galimybę įgyti išsilavinimą paaukoja vyriškumo stereotipams, taip sumažindami savo galimybes ateityje sėkmingai integruotis darbo rinkoje.
Akivaizdu, kad socialinių aplinkybių sąlygoti skirtumai tarp berniukų dažnai gali būti didesni nei tarp berniukų ir mergaičių. Tačiau visi jie turi teisę augti visuomenėje, kuri netrikdo visapusiškos asmenybės raidos. Drąsa, ryžtingumas, aktyvumas yra puikios savybės, tačiau jos netenka savo kuriančio potencialo, jeigu yra priešpastatomos atsakomybės, gebėjimo rūpintis, užuojautos ir supratingumo aspektams. Vyrai (bent jau išdrįsę nepaisyti sustabarėjusių dogmų) visuomet rūpinosi ir rūpinasi vaikais, moterimis, senstančiais tėvais, draugais, bendradarbiais, aplinka ir savimi, nors dažniausiai patylomis, nesiafišuodami. Gal ryžkimės pripažinti, kad būtent toks elgesys įprasmina vyriškumą, kurį, siekiant stabilios visuomenės raidos, būtina įtvirtinti kaip visuotinai pripažįstamą ir pasididžiavimo vertą normą.
Daug kur esame pirmi ir nepralenkiami, nes bėgame ne į tą pusę, mokėdami ypač didelę kainą už tai, kad renkantis kryptį iracionalios fobijos nustelbia argumentus ir analizę. Ko gero įmanoma gyventi paminant lyčių lygybės vertybes, tačiau vaikus paversti prietarų įkaitais yra prabanga, kurios negalime sau leisti, jei norime kurti valstybę, kurios nesinorėtų palikti.