Pirmoji pažintis su verslu – kontrabanda
"Esu kilęs iš vakarinės Afrikos dalies – Togo. Gimiau 1973 metais mažame kaime, esančiame 150 km nuo sostinės. Kai augau, neturėjome nei vandentiekio, nei elektros, tad kalbėti apie domėjimąsi aukštosiomis technologijomis neverta. Mes patys kūrėme ir perkūrėme savas technologijas, žaidimus, aplinką... Augdami kaimelyje berniukai kartu eidavo medžioti, žvejoti, uogauti. Reikėjo kaip nors verstis.
Kadangi gyvenome pasienyje, greta Benino, daug kas užsiimdavo kontrabanda. Pamenu, buvau vienuolikos, kai pirmą kartą pabandžiau užsidirbti. Pigiai pirkdavau pigiai kukurūzus Toge ir veždavau per sieną į Beniną, kad parduočiau brangiau. Na, o iš Benino į Togą veždavau degalus. Kadangi turėjau dviratį, šį savo mažą verslą plėtojau gana intensyviai.
Norėdamas įgyti išsilavinimą turėjau iškeliauti iš gimtųjų namų. Galima sakyti, nuo penkiolikos pradėjau keliauti po pasaulį, matydavau tėvus tik kelis kartus per metus. Žinoma, iš pradžių išsikėliau ne itin toli – tik 15 km nuo tėvų namų. Ten praleidau trejus metus, vėliau išvykau į Beniną studijuoti. 1996 metais gavau stipendiją mokytis užsienyje ir turėjau pasirinkti Kanadą arba Prancūziją. Pasirinkau pastarąją, nes visuomet žavėjo šios šalies kultūra, šlovinga istorija, buvome jų kolonizuoti, be to, pažinojau daugiau prancūzų nei kanadiečių. Žinoma, velniškai bijojau. Mano tėvai yra įmonininkai, tačiau šeimos nariai migravo mažai, aš vienintelis gyvenu užsienyje.
1997-aisiais iškeliavau į Paryžių. Tiesą sakant, man ten nepatiko, tad po metų susikroviau lagaminus ir dvejiems metams grįžau namo. Tuo laikotarpiu (1999 m.) pradėjau dirbti kaip Europos Sąjungos konsultantas Toge, konsultavau įvairiais su Afrikos kultūros produktų kūrimu ir eksportu susijusiais klausimais, pavyzdžiui, kaip išpopuliarinti, pateikti kultūrinius produktus.
Tuomet ir grįžo noras studijuoti. Taigi vėl pakėliau sparnus ir iškeliavau į Paryžių. Baigęs verslo administravimo magistrantūrą šioje šalyje dirbau aštuonerius metus. Iš viso Paryžiuje gyvenau dešimt metų.", - dėsto pašnekovas.
Verslas iš humanistinių paskatų
"Galvoje visuomet kirbėjo gausybė idėjų, tad greta darbo užsiimdavau kuo nors papildomai, bandžiau kurti įvairius internetinius projektus. Dar dirbdamas ES konsultantu supratau, kad pagrindinis eksportas iš Afrikos yra kultūra, muzika, šokiai ir panašiai. Iš tiesų yra daugybė talentingų ir originalių žmonių, kuriančių nuostabų meną, tačiau neturinčių žalio supratimo, kaip jį pateikti rinkai, parduoti, išpopuliarinti ar apskritai reklamuoti. Na, o jeigu ir supranta, įrankiams neturi užtektinai pinigų.
Esu humanistas, todėl mane slėgė mintis, kad reklama yra pinigai, taigi tie, kas neturi pinigų, negali būti išgirsti. O jų turintys gali garsiai kalbėti ir būti pastebėti, nors nebūtinai yra verti dėmesio. Pradėjau galvoti apie sistemą ar platformą, kuri padėtų neturintiems pakankamai patirties, žinių ar lėšų reklamai. Ją reikėjo sukurti taip, kad būtų nemokama (beveik nemokama) ir lengvai naudojama neturint specifinių įgūdžių ar žinių.
Taigi prieš penkerius metus sukūriau sistemą pavadinimu „Linkcrafter“, kuri padėtų, pavyzdžiui, mažai žinomam atlikėjui reklamuoti naują albumą ar tapytojui pranešti apie parodą. Pirmame tinklalapio puslapyje skelbdavome įvykio reklamą. Deja, šis projektas nelabai nusisekė. Gaudavau daugybę vartotojų laiškų, kad tai puiki idėja, tačiau realiai neveikianti, nes pasiekiama nedidelei auditorijai.
Teko pamąstyti ir persiorinetuoti, tad 2010 metų spalį perkonstravau tinklalapį. Žmonės mėgsta gauti ką nors nemokamai, todėl nusprendėme sukurti vietą, kur menininkai ar verslo atstovai galėtų įdėti savo prekę ar paslaugą išbandyti nemokamai, pavyzdžiui, nemokamą bilietą į renginį su sąlyga, kad vartotojai rekomendaciją, nuomonę ar panašiai paskelbs naudojamuose socialiniuose tinkluose. Taip atsirado goodbuzz.org, kur nauda abipusė: vartotojai gauna šį tą nemokamai, paslaugos ar prekės tiekėjai – žinomumą, reklamą ir ją matančiųjų srautą. Mums pasisekė, nes kas kartą pasinaudojus mūsų paslauga tiekėjų puslapių lankomumas padidėdavo 30–50 procentų. Verslas įsivažiavo. Nuo tada pradėjome gauti ir mokamų paslaugų užsakymų", - sako jis.
„Goodbuzz“ – Lietuvoje
"Jeigu nebūčiau pasirinkęs Lietuvos, matyt, ji būtų pasirinkusi mane. Pažintį su šia šalimi pradėjau prieš maždaug dešimt metų. Pirmą kartą čia užsukau 2003-iaisiais – su draugu iš Paryžiaus atvykome į Vilnių švęsti bičiulio gimtadienio. Nutiko taip, kad per vakarėlį su lietuvaite užmegzta pažintis ėmė rutuliotis, pradėjome susitikinėti. Nors tąkart grįžau į Paryžių, prieš trejus metus persikrausčiau gyventi į Vilnių dėl šeiminių priežasčių.
2010 metais atvykus į Lietuvą ir įkūrus goodbuzz.org pradėjo sektis. Buvome pakviesti dalyvauti suomių akceleratoriuje „Startup Sauna“, kurio atrankinis turas vyko Kaune. Mus pastebėjo, todėl gavome šansą padirbėti Silicio slėnyje. Galiu pasakyti, kad ši patirtis yra neįkainojama ir nepakartojama. Silicio slėnis iš tiesų yra magiška vieta, nes ten žmonių mąstymas visiškai kitoks nei daugumos, jie atviri idėjoms.
Pavyzdžiui, jeigu pasakai, kad nori kuo nors užiimti, visuomet atsiras pasirengusių išklausyti, patarti ar kitaip padėti. Tarkime, sutinki žmogų, jam patinka tavo idėja, todėl su tavimi jis susitiks ne po savaitės, o šiandien vakare arba rytoj ryte. Jeigu pats neturės laiko ar bus nekompetentingas tau rūpimu klausimu, būtinai supažindins su tuo, kas gali padėti. Aišku, konkurencija taip pat didelė, nes į Silicio slėnį susirenka patys talentingiausi.
Tiesa, ten žmonės mąsto ne tik laisvai, bet ir plačiai, t. y. apie projekto mastą, dydį. Daugumai net ir nelabai įdomu, ką nori daryti, svarbiau, kaip daug (finansiškai – taip pat) ir plačiai gali ir nori daryti. Dažnai klausia, kaip matai save ar savo idėją po penkerių metų, ką nori nugalėti, įrodyti ir pasiekti, kaip ketini uždirbti. Jeigu sugebi į šiuos klausimus atsakyti užtikrintai ir įtikinamai, pradinis finansavimas jau tavo rankose ir nesvarbu, kad neturi aiškaus veiksmų plano ar negali to įgyvendinti techniškai.
Dar vienas įdomus pastebėjimas: norint pasiekti savo tikslą reikia daug linksmintis. Kita vertus, tai savaime suprantama. Juk taip mezgamos pažintys, be to, vietos bendruomenę pratini prie savo veido, daraisi matomas, atpažįstamas ir patikimas, o tai jau yra pliusas.
Supratau, kad Lietuva yra gana konservatyvi. Pavyzdžiui, Suomijoje visi dokumentai pateikiami trimis kalbomis: suomių, švedų ir anglų. Beveik visuose Suomijos universitetuose dėstoma vien anglų kalba. Nuėjęs į valstybines įstaigas su administracija beveik visuomet susikalbėsi angliškai, na, o Lietuvoje valstybinių institucijų darbuotojai išvis nešneka angliškai. Šiuo atžvilgiu gana sunku plėtoti verslą ir judėti pirmyn. Sutinku daugybę žmonių, šnekančių angliškai, tačiau ne tarp valstybinių institucijų administracijos, todėl man visuomet reikia trečio asmens, tarpininko. Žinoma, mokausi lietuviškai, tačiau bendrinės kalbos, o ne specifinės, teisinės terminologijos.
Kitas aspektas – talentingų žmonių, kurie norėtų dirbti pradedančiose įmonėse, paieška. O tai reiškia dvigubai daugiau darbo ir mažesnį atlyginimą nei užsienio kapitalo, didžiosiose įmonėse. Be to, pradedantieji negali pasiūlyti saugumo ir stabilumo. Pirmieji programuotojai, kuriuos samdžiau, buvo bulgarai, tačiau verslui pradėjus augti nusprendžiau, kad visas jo mechanizmas turėtų būti arčiau vietos, kur gyvenu. Taip pradėjau ieškoti lietuvių.
Gaila, kad čia dar neįskiepytas lojalumo jausmas, nes priimdamas naują darbuotoją investuoji daug laiko, pinigų, žinių, o praėjus mėnesiui su juo atsisveikini, ieškai kito ir viską pradedi iš naujo. Dabar dirbu su dviem lietuviais, su kuriais keliavau ir į Suomiją, ir į JAV. Ieškau dar vieno programuotojo. Gal yra norinčių prisidėti?
Šiuo metu turime anglišką, turkišką, vietnamietišką, meksikietišką (ispanų kalba) versijas, taip pat prancūzišką, tačiau ji nėra aktyvi. Žinoma, planuojame tinklalapį su visomis paslaugomis bei įrankiais išversti ir į lietuvių kalbą, tačiau tam prireiks laiko. Galų gale iki šiol turime tik vieną klientą iš Lietuvos, dauguma užsakymų atkeliauja iš JAV. Šiuo metu aptarnaujame apie 100 klientų. Dirbame tik trise, tad krūvio mums ir taip užtenka.", - pasakoja Mawuna R. Koutoninas.
„Goodbuzz“ veikimo principas
"Didžiosios įmonės klientus vilioja akcijomis, nuolaidomis, kuponais, nemokamais mėginukais ir panašiai, savo reklamą transliuoja per didžiuosius komunikacijos kanalus ir pasiekia išties didelį potencialių vartotojų srautą, tačiau tai nemažai kainuoja. Na, o mes goodbuzz.org kūrėme kaip įrankį, leidžiantį be pradinių investicijų (nemokamai) ir paprastai pradėti reklamuoti savo produktą ar paslaugą. Tai buvo tarsi orientavimasis į smulkųjį verslą, nepriklausomus menininkus ir kitus asmenis, kurie neturi arba finansinių išteklių, arba žinių bei įgūdžių, kaip išpopuliarėti.
Kaip užsidirbame? Matyt, kaip ir dauguma nemokamą produktą siūlančių įmonių, siūlydami atnaujinimus bei papildomas paslaugas. Iš pradžių suteikiame nemokamą reklamą iki 2 000 paspaudimų, o jeigu šis skaičius viršijamas, imame mokestį. Praktika rodo, kad nuosavo verslo atstovai, tarkime, nepriklausomas fotografas, šio limito neišnaudoja, tad nemokama reklama gali naudotis ištisus metus", - dėsto pašnekovas.
Straipsnių "Apie smulkmeną, be kurios prekyba neįmanoma" ir "AfterParty – studentų išrastas ir pagamintas Lietuvoje” ieškokite "bzn start" rugpjūčio mėnesio verslo žurnalo numeryje.
