D.Repečkaitė. Nemonopolizuota Europa

Pastaraisiais metais pastebimas Lietuvos idėjinių srovių išsigryninimas ir požiūris vienų į kitas gerai atsiskleidžia DELFI debatuose apie Europos federaciją, kuriuose jau pasisakė tautinės valstybės gerbėjai Laurynas Kasčiūnas bei Vytautas Sinica ir eurofederalistas Rokas Grajauskas.

Įdomu tai, kad ir euroskeptikai išsakė savo poziciją ne ypatingais lietuviškais, o bendrais europietiškais argumentais, kuriuos išgirsite ir Airijoje, ir Vengrijoje. Lyginant tai, ką šiandien kalba šiuolaikiniai Lietuvos socialistai, nacionalistai ir liberalai su dešimtojo dešimtmečio tekstais ir pasisakymais, matyti, kad tapome tikri europiečiai. Tačiau euroskeptikai atkakliai teigia, kad europietiška tapatybė nenatūrali, o gilesnė ES integracija – nepageidautina.

Bijo pasijusti mažuma

Kitame DELFI publikuotame tekste  V.Sinica pabrėžė, kad tautiškumas nėra įgimtas ar užprogramuotas genuose – jis yra mokomas ir išmokstamas su kalba ir papročiais. Nežinia, kodėl jis atmeta, kad europietiška tapatybė taip pat galėtų gimti iš praktikos. Autorius galbūt nepastebėjo, kad dabar auga karta, kuri bendroje ES erdvėje orientuojasi taip pat, kaip jų tėvai nacionalinėje. Teisės ir galimybės, kurios anksčiau buvo garantuojamos tik valstybėje (teisė pasirinkti gyvenamąją vietą ir darbą, įsigyti turto, gauti išsilavinimą ir teisinę apsaugą, netgi balsuoti savivaldos rinkimuose) dabar prieinama visoje ES. Tai keičia įpročius bei papročius, žargoną ir erdvės suvokimą.

Negalima užsimerkti prieš tai, kad darbuotojai ir bendrai piliečiai ES dar nėra faktiškai lygūs. Tačiau argi nelygybės nėra tautinėje valstybėje? Ar tik nebus taip, kad prasmingai savo vadinamą pozityviąją laisvę (siekti savo tikslų kartu su kitais) tam tikrame kolektyve jaučia tie, kas yra patogiai įsitaisę to kolektyvo daugumoje? Ar tik ne tą saugų priklausymo daugumai jausmą ir bijo prarasti Lietuvos patriotai? Juk išties, atsidūrus bendrame katile su kitomis Europos idėjinėmis srovėmis, teks paplušėti, kad išpopuliarintų savo idėjas.

Būtent tie daugumos-mažumos santykiai ir yra įdomiausi, kai kalbame apie ES idėjinį lauką. Nacionalistai ir konservatoriai nuolat skundžiasi, esą ES jie yra mažuma, kurią užgožia vadinamieji „kairieji liberalai“ (gal būtų laikas pastebėti, kad gyvename ne JAV, o Europoje kairieji ir liberalai skiriasi). Tačiau konservatoriai turi valdžią daugybėje ES valstybių ir siunčia savo atstovus į ES Tarybą (teisės aktus kartu su Parlamentu leidžiančią instituciją), jų frakcija yra didžiausia Europos Parlamente, o V.Sinicos kritikuojama ES integracijos propaguotoja Angela Merkel yra „krikdemė“, kuri dargi pasisakė prieš multikultūralizmą.

Kairioji perspektyva

Kairieji ES politikoje jaučiasi mažuma nė kiek ne mažiau nei patriotai. Tarp kairiųjų jėgų nedaug sutarimo dėl ES raidos krypties. Vieniems (pvz., airių socialistams) ES yra neskaidrus, sunkiai sukontroliuojamas ir verslininkų lobizmui pasiduodantis mechanizmas. Kitiems (anarchistams) ji yra stambi biurokratinė struktūra, kuri dar labiau standartizuoja visuomenės gyvenimą.

Tačiau tretiems ES yra galimybė išsaugoti ardomus gerovės valstybės principus, sustiprinti socialinę politiką ir ginti žmogaus teises, ypač jei dėl įvairių priežasčių tai sunku padaryti nacionaliniu lygmeniu. Dabartinė institucinė sąranga nebūtinai yra geriausia ir socialiai teisingiausia, bet ES turi daug galios ir išteklių, kuriuos sutelkus galima nuveikti daugiau nei su braškančiais valstybių biudžetais ir dažnai silpnesne politine valia.

Taigi, ES integracija kairiesiems – ne savaiminis gėris, o galimybė (ES kritikuojančių kairiosios pakraipos tekstų galite pasiskaityti čia). Kairieji ekonomistai ir kiti analitikai supranta, kad gyvename pasaulyje, kuriame verslas jau yra globalus ir turi daugiau galios nei bet kada. Euroskeptikai šaiposi iš ES institucijų sumanymo standartizuoti agurkų formą, bet nežinia, kaip patys pasiūlytų reguliuoti milžinišką rinką, kurioje be aiškaus reguliavimo atsivertų beribės galimybės manipuliuoti vartotojais.

Nacionalistai gali kritikuoti ES beribį susirūpinimą prekyba ir vartojimu, bet mūsų marių karšį hormonais prišertomis tilapijomis iš užterštų Indokinijos upių pakeitė ne ES – tiesiog tokia yra kapitalistinio kaštų taupymo logika. Kapitalo galią atsverti gali tik stiprus tarptautinis darbininkų ir vartotojų judėjimas ar, ypač jei jo nėra, stiprūs demokratiški politiniai dariniai. ES, kurioje privaloma įvairių procesų demokratinė kontrolė ir konsultacijos su profsąjungomis, nevyriausybinėmis organizacijomis ar tiesiogiai su piliečiais (dažnai net aktyviau nei valstybės lygmeniu ar, pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybėje) leidžia bent iš dalies atsverti globalaus prekių ir kapitalo judėjimo keliamus pavojus.

Niekas neturi daugumos

Turbūt patriotai nustebs, bet mažuma ES jaučiasi ir liberalai „laisvarinkininkai“. Jų nuomone, ES per daug gina savo vidaus rinką, per daug dėmesio skiria socialinei politikai, o išmokos ūkininkams – išvis nesąmonė. Kas tada yra tie dabartinės sistemos „savininkai“, kurie viskuo patenkinti? Galėtume pagalvoti, kad tai stambusis verslas, kuris mėgaujasi ir atviromis rinkomis, ir apsauga, subsidijomis bei finansine parama inovacijoms. Vis dėlto ir iš verslo išgirsite daug nusiskundimų: nepakankamai ginamas, nepakankamai laisvas, šitiek profsąjungų, šitiek kairiųjų... Būtent tai ir yra įdomiausia ES savybė – niekas neturi absoliučios daugumos, kiekvienas sprendimas yra ilgų, dažnai varginančių derybų ir kompromisų rezultatas. Federalistai tai pripažįsta ir siūlo savo būdus, kaip sprendimus priimti skaidriau ir aiškiau, o štai „tautininkams“ dažnai vaidenasi vienbalsis Briuselis.

Kai kada ilgas derybų procesas trukdo greitai veikti, bet po karo ES institucijų kūrėjai suprato, jog masinė visuomenė ir neribota daugumos valdžia kelia daugiau pavojų nei lėti sprendimai. Būtent atsvarų sistema, kurioje daugumos galią atsveria mažumų apsauga, kurioje priversti bendradarbiauti profesionalai ir eiliniai piliečiai, parlamentai ir biurokratai, nacionalinė valdžia ir savivalda, yra demokratijos ramstis.

Tuo pačiu tai, kad ES lygmens sprendimai visada yra kompromisiniai, leidžia „tautininkams“ laikyti ES institucijas nenatūraliomis, niekam nesavomis – ES negali būti tokios viską nušluojančios superdaugumos kaip Vengrijos parlamente. Tačiau pasigilinus, su kokiomis politikos aktualijomis dirba šios institucijos, kokius globalius iššūkius jos sprendžia (nuo gelsvapelekių plekšnių žūklės iki paramos demokratijai tolimuose regionuose) tampa aišku, kad šiuolaikinių technologijų susaistyto globalėjančio pasaulio iššūkiai pasibels į duris, net jei jas apkaišysime tautiškumo vainikais ir provincialaus atsiribojimo grėbliais. Klausimas tik toks – kiek galėsime pasirinkti, kaip juos įveikti, ir ar sugebėsime su kitais – darbininkais, vartotojais, piliečiais, nualintos planetos gyventojais – susiorganizuoti ir kartu spręsti problemas.

V.Sinica bodisi, kad niekas nemirė už ES. Savo ruožtu norėčiau pasidžiaugti, kad už ES nereikia mirti. Reikia eiti ir tartis, ieškoti sprendimų, dirbti.