“Skarletė O’Hara nebuvo gražuolė, tačiau vyrai vargu tai suprato, jeigu (...) tapdavo jos žavesio aukomis“, - rašoma romane „Vėjo nublokšti“. Tai citata, kurią prisimena kiekviena knygą skaičiusi mergaitė ar moteris – nesvarbu, ar ji skaito Simone de Beauvoir, ar ne. Nes feminizmas ir flirtas tikrai nėra nesuderinami dalykai.
Tiesą pasakius, nauji tyrimai, kuriuos atliko Berklio universitetas ir Londono ekonomikos mokykla, leidžia manyti, kad moteriškumo teatralizavimas gali būti vienu galingiausių feminizmo ginklų.
Norėdami išsiaiškinti, ar moteriškas žavesys padeda per derybas, tyrėjai nutarė atlikti keletą eksperimentų. Šią sunkiai apibūdinamą savybę jie apibrėžė kaip „valdymo techniką, kuriai būdingas draugiškumas, nuoširdumas, patraukimas savo pusėn ir flirtas, o taip pat žaismingumas, meilikavimas ir tam tikras seksualinis patrauklumas.“
Paaiškėjo, kad moteriškos gudrybės trečdaliu pagerina tarpininkavimo sėkmės perspektyvas ir padeda sulaukti ekonominės naudos. Tačiau labai svarbus yra ir savų interesų turėjimas. Tyrėjai nustatė, kad flirtas su savanaudiškumo žiupsneliu buvo labai veiksmingas, o štai paprastas draugiškumas tokiomis galiomis nepasižymėjo. Sakoma, kad tokį balansą mokėjo išlaikyti buvusi JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright ir žavioji manipuliatorė Joan Holloway iš televizijos serialo „Mad Men“.
Tyrimo vadovė Laura Kray sakė: „Moteriškas žavesys yra strateginis elgesys, kurio tikslas – gerai nuteikti žmogų, su kuriuo deratės, kad įtikintumėte jį sutikti su jūsų tikslais.“ Pasak L. Kray ir komandos, žavesys tapo svarbus todėl, kad, visuomenės akimis, moterims „nedera“ būti per daug vyriškoms, bet vyriškų normų neatitikimas laikomas nekompetencija. Truputis lengvo flirto leidžia moterims varžytis su vyrais ir tai daryti sėkmingiau.
Spinduliuoti žavesį – nelengva užduotis. Tai ne tas pats, kas užsitempti trumpus šortukus. Flirtas, kaip ir „vyriškas“ retorikos menas, remiasi spezzatura – apgaulingu nerūpestingumu. Vidiniai sraigteliai gal ir sukasi, bet išorėje nesimato jokių pastangų, tik nerūpestingumas ir spontaniškumas – glostymas geležine ranka, apmauta aksomine pirštine.
Renesanso monarchai puikiai išmanė piršlybų retoriką, o Elizabeth I pasirūpino, kad flirtas taptų jos karaliavimo metafora ir sukūrė kalbą, kuri padėtų klestėti jos autoritetui. Ji niekada neištekėjo ir mėgavosi vyrų dėmesiu, vieną po kito atmesdama piršlybų pasiūlymus.
Taip, pasitelkusi žavesį ir sumanumą, ji sėkmingai valdė beveik 50 metų. Nepaisant to, kad 64-erių metų Elizabeth atrodė labai sena ir turėjo išgedusius dantis, ji dėvėjo raudonų plaukų peruką, deimantais puoštas sukneles ir nesidrovėjo Prancūzijos ambasadoriui demonstruoti savo baltos kaip sniegas iškirptės.
Margaret Thatcher dažnai lyginama su Gloriana – tiek savo meistriškais flirtavimo įgūdžiais, tiek egocentriškais užmojais, kuriems jie tarnavo. Ji šviesino plaukus, nutaisydavo reikiamą balsą ir vilkėjo koketiškus kostiumėlius. Jai patiko puoštis perlais ir parodyti lopinėlį nuogos odos. Ir nors ši moteris mokėjo būti tiesi ir griežta, ji gerai suvokė flirto ir meilikavimų galią. Šį ginklą M. Thatcher išsitraukdavo kaskart, kai kam nors kildavo noras jai paprieštarauti.
Kombinezonus vilkinčios 8-ojo dešimtmečio feministės niekada nebus patenkintos tokiomis gudrybėmis (ar tokiomis moterimis), kurios veikiau ramsto nei griauna moteriškumo fasadus. Tačiau, kaip išmokome iš tokių teoretikų kaip Judith Butler, lyčiai – kaip socialinei sąveikai – visada būdingas teatrinis elementas. Ir nors mes ne visada esame linkusios naudoti šias gudrybes, jos padeda siekti savo tikslų.
Strategiškas nuoširdumas, žaismingumas, meilikavimai ir seksualinis patrauklumas – tai tik mandagumas su žiupsneliu seksualinių prieskonių. Kaip ir „džentelmeniškumas“ – anachronizmas, kuris panašiai siutina – toks mandagumas be regresyvesnių šio „spektaklio“ aspektų turi savų privalumų. Kaip sakė A. Kamiu, „žavesys – tai būdas gauti atsakymą „taip“ neuždavus aiškaus klausimo“.
