Tuomet buvo nesvarbu, ką iš tikrųjų Konstitucinis Teismas pasakė, nes buvo vien tai svarbu, kad nepasakė taip, kaip buvo tikimasi daugumos politikų. Dabar, kai nebuvo pritarta Konstitucijos pakeitimo siūlymui, puolama ieškoti įvairiausių būdų, kaip padaryti, jog Konstitucijos pataisai po pirmojo svarstymo būtų laikoma vis dėlto pritarta. Bandymas perskaičiuoti balsus teisininkui konstitucionalistui atrodytų keistai, nes jis manytų, kad Seimo nariai turėtų žinoti, kad balsai pagal esamą iki šiol to paties Seimo veiklos praktiką skaičiuojami nuo 141 Seimo nario, būtent, visų Konstitucijoje nurodyti Seimo narių skaičiaus. Tokios pat tvarkos laikomasi ir Konstitucinio Teismo praktikoje svarstant Seimo narių grupių prašymų priimtinumo klausimus. Pagaliau, ruošiantis balsuoti dėl Konstitucijos pakeitimo visada buvo kalbama apie 94 balsus, nors jau faktiškai nebuvo 141 Seimo nario. Taigi, tokie veiksmai atrodytų mažų mažiausiai keisti politinės ir teisinės kultūros požiūriu.
Tačiau nepavykus pirmojo svarstymo metu pritarti Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimui, galima teigti, kad Seimui nepavyko nepritarti Konstitucinio Teismo suformuotai konstitucinės teisės į šeimos gyvenimą sampratai. Tokį įstatymų leidėjo veiksmą vertinčiau kaip vieną iš teisingesnių jo veiksmų, kadangi matau tokio (beje, 93 Seimo narių netenkinančio) rezultato privalumus.
Pirma, buvo išvengta tiesioginio konflikto su Konstitucijos kaip anti-mažoritarinio teisės akto priederme. Konstitucija demokratinėje teisinėje valstybėje yra priemonė individui, kuris prieštarauja daugumos valiai, prieštarauti daugumai ir taip apginti savo teises ir interesus. Kitaip tariant, kovoti su daugumos valios piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi. Reikia suprasti tai, kad demokratija nereiškia, kad daugumos nuomonė visuomet yra svarbiau. Turi būti ieškoma balanso tarp įvairių asmenų grupių, kad būtų išvengta bet kokio daugumos valios piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi.
Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu dėl valstybinės šeimos koncepcijos ir siekė šio balanso. Teismo pagrindinė mintis buvo tokia, kad nežiūrint to, jog daugiausiai šeimos teisinių santykių atsiradimo pagrindų yra santuoka (t. y. daugiausiai yra santuokinių šeimų), tačiau negali būti taip, kad socialinėje realybėje egzistuojančios kitos šeimos (nesantuokinės) neturėtų konstitucinės apsaugos. Teismas minėjo santuokinę šeimą kaip tradicinę šeimą, bet neignoravo kitų šeimų. Toks buvo pagrindinis principas, kuriuo teismas grindė konstitucinę šeimos sampratą.
Gaila, kad iki šiol tokią Konstitucinio Teismo poziciją, kuri visiškai atitinka ir demokratinės teisinės valstybės esminius principus ir tarptautinę teisę bei mūsų valstybėje egzistuojančius visuomeninius santykius, bandoma panaudoti savų politinių ideologijų ar asmeninių pažiūrų propagavimui nesibodint tokias užgaidas perkelti į oficialias Konstitucijos keitimo procedūras. Politikų sumanymais bandoma santuokinę šeimą paversti vienintele šeima, ignoruojant kitokias šeimas. Dar blogiau, kai Konstitucijos garanto pozicijos paimamos iškreipiant jų esmę, išsirenkant iš konteksto žodžius ir taip, manipuliuojama pačia visuomene.
Antra, Konstitucijos 38 straipsnis, jeigu jis būtų buvęs pakeistas (tarkim, po antrojo svarstymo), būtų įtvirtinęs politinės daugumo valios poziciją dėl nesantuokinių neturinčių vaikų šeimų diskriminavimo, nes šios šeimos būtų už konstitucinės normos ribų. Minėta, kad Konstitucija ir yra tam, kad ji suteiktų apsaugą ir tiems, kurie nepakliūna į natūralią ar politikų dirbtinai sudarytą ar netgi įsivaizduojamą daugumą. Be to, buvo ignoruotas lygiateisiškumo principas. Šis principas reiškia, kad tam tikra grupė asmenų, kuriems skirta teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, negali būti vertinama kitaip, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas vertinimas būtų objektyviai pateisinamas. Kitaip tariant, jeigu yra gyvenamas toks pat kaip ir santuokinis gyvenimas, tai vien tai, kad nėra sudarytos santuokos, neturi reikšti, kad valstybė ir jos teisė nepripažins tokių santykių šeimos santykiais.
Jau seniai yra pripažįstama, kad šeimos santykius sąlygoja pastovūs artimi žmonių ryšiai, pagrįsti tampriais emociniais ryšiais, abipusę pagarba, pagalba, tarpusavio supratimu, tarpusavio teisių įgyvendinimu ir pareigų vykdymu bei atsakomybės prisiėmimu, bendro namų ūkio vedimu, bendru vaikų (jeigu jų yra) auklėjimu. Nereikia, kaip kartais yra teigiama, matuoti emocinių ryšių, nereikia valstybei iš anksto kištis ten, kur vyrauja privataus gyvenimo gerovė, taika, sutarimas ir žmonių pasirinktų vertybių puoselėjimas.
Valstybė nenori pripažinti privataus gyvenimo, o kartu ir šeimos gyvenimo autonomijos. Valstybė turi suprasti, kad šeimos autonomijos principas reikalauja, kad valstybė vykdytų pareigas tik tada, kai šeimos nariai neatlieka šeimos funkcijų, nevykdo jiems tenkančių pareigų ir dėl to nukenčia kiti šeimos nariai (sutuoktinis, partneris, vaikai, tėvai ir pan.), kai šeimos santykiai irsta ar baigiasi, kai šeimoje pažeidžiami svarbūs interesai, tarkim, piktnaudžiaujama tėvų valdžia, vaikų nepriežiūra, sutuoktinio, partnerio skriaudimas.
Trečia, nepasitvirtino baimė, kad nepakeitus Konstitucijos 38 straipsnio, tos pačios lyties asmenys galės sudaryti santuokas. Pirmiausiai, politikai, kurie balsuoja dėl Konstitucijos pakeitimo remdamiesi šiuo motyvu, turėtų iš pradžių bent perskaityti Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalį, kurioje ir dabar numatyta, kad santuoka sudaroma tarp vyro ir moters. Todėl jau vien dėl to dingsta šis motyvas keisti Konstituciją.
Motyvas dėl paminėtų priežasčių keisti Konstituciją turėtų dingti ir dėl to, kadangi tos pačios lyties asmenys turi teisė į šeimos gyvenimą pagal galiojančią Lietuvoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnį, o jeigu Lietuva šios teisės nepripažįsta, tai nieko daugiau, kaip tik šios teisės pažeidimo konstatavimo negalėtų susilaukti.
Tiesa, Lietuva iš tikrųjų pažeidžia tos pačios lyties asmenų šeimų teises, kadangi neužtikrina apibrėžto teisinio saugumo nei asmeninių neturtinių, nei turtinių bei tarpusavio atsakomybės vykdymo klausimais. Bet tai su santuokos institutu pagal galiojančią Konstituciją neturi bendro.
Manau, kad tos pačios lyties asmenų šeimų teisinė apsauga turės būti sureguliuota kaip partnerių, gyvenančių registruotos partnerystės pagrindais. Tas galėtų būti daroma net ir pakeitus Konstituciją, kaip buvo sumanyta. Vis dėlto po sumanyto Konstitucijos pakeitimo, minėta, labiausiai nukentėtų nesusituokusios skirtingos lyties asmenų poros, kurios gyvena kaip šeima, nors ir neturi vaikų.
Ketvirta, buvo išvengta probleminių Konstitucijos kaip vientiso ir sisteminio teisės akto aiškinimo nesklandumų, o kartu ir tam tikro teisinio netikrumo. Juk apie šeimą ir šeimos narius Konstitucijoje kalbama ir kituose straipsniuose. Štai, pavyzdžiui, Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje sakoma, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą. Konstitucijos 26 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaikų auklėjimu.
Penkta, atrodo, svarbiausia, kad galbūt bus suprasta, jog valstybė geriau turėtų gerbti ir puoselėti šeimą kaip konstitucinę vertybę, siekti šeimų stabilumo, plėtros, nesvarbu, kokia šeima būtų – santuokinė ar nesantuokinė. Problema yra ta, kad valstybė turi pripažinti aiškius tikslus ir prioritetus. Valstybei iš tikrųjų turi rūpėti tautos demografinė raida, palankiausių sąlygų tinkamam vaikų ugdymui sudarymas, aktyvesnio šeimos narių dalyvavimo darbo rinkoje užtikrinimas, kova su smurtu šeimoje. Šie ir kiti tikslai turėtų būti užtikrinami nesvarbu, kokią šeimos gyvenimo formą šeimos nariai yra pasirinkę. Įstatymų leidėjas turėtų jungti visuomenę, o ne ją skaldyti, prioritetinius tikslus įgyvendinti solidarizuodamas visuomenę ir įvairias šeimas.
Baigiant paminėtina tai, kad visas procesas ir diskusijos apie šeimos sampratą rodo labai teigiamą reiškinį. Visuomenė tampa laisvesne, sąmojingesne, ginanti savo teises ir pažiūras. Politikai kaip niekada gali įsitikinti, kad šiandien visuomenės jau negalima laikyti aklai tikinčia bet kokia jai brukama ideologija, ji yra išlaisvėjusi savo vidiniu sąmoningumu. Jeigu buvo noras visuomenę kontroliuoti, valdyti, manipuliuoti – džiaugsmingai galima pasakyti, kad proga praleista, ir reikia tikėtis, kad tokios progos ir galimybės niekada jau ir nebus.
Žmonės jau geba ginti savo orumą, teisę į privatų gyvenimą, ginti konstitucinę vertybę – teisę į šeimos gyvenimą ir šeimos autonomijos gerbimą. Visuomenė reikalauja iš valstybės vykdyti jos pozityvią pareigą – užtikrinti minėtas vertybes nepažeidžiant konstitucinio lygiateisiškumo principo, nustatyti šeimos politikoje tikslus ir jų siekti nediskriminuojant šeimų pagal tam tikras abstrakčias morales, politinius ar religinius įsitikinimus. Individai gali pasirinkti kitokią moralinę vertybę, ir net jeigu ji neatitinka daugumos valios, šių dienų valstybės teisėje turi būti priemonės, leidžiančios individo apginti savo teisę į svarbiausias konstitucines vertybes. Reikia tikėtis, kad šeima galbūt ir toliau liks apsaugota nuo politikų, o kartu ir nuo pačios valstybės nepateisinamo kišimosi, gerbiant egzistuojančią socialinę realybę.