Pirmieji kelionės žingsniai ir įdomus gidės pasakojimas prasidėjo jau nuo Kauno. Kiekviena vietelė buvo prisiminta, pamaloninta gražiais etnografiniais prisiminimais. Laukui, pievai, upei ir, žinoma, duonai, buvo duota labai daug gražių istorijų, pamąstymų. Neprailgo ta kelionė iki Pasvalio.
Pasvalio krašto muziejuje susipažinome su lietuviškąja Žemgala. Gana ištaigingas, įdomus šis Lietuvos muziejus. Puikų įspūdį paliko moderniai sutvarkyta muziejaus ekspozicija, originalūs eksponatai: mini kambarys su autentiška, šiam kraštui būdinga atributika, daiktais. Tarp eksponatų pamatėme medinį dviratį, stakles, kalvio, siuvėjo, batsiuvio, kirpėjo įrankius, senas fotografijas, lietuvišką naftą, brangakmenius randamus šiame krašte.
Išgirdome ir virtualiai pamatėme kaip ir kodėl Pasvalio krašte atsiveria smegduobės. Pasižvalgę po muziejų sužinojome daugiau apie šio krašto žymius žmones ir kitus dalykus.
Kelias vingiavo link Pakruojo. Pakeliui dar daugiau sužinojome, kad šis kraštas garsėja dolomito kasyklomis, kad iš čia išskrenda „akmeniniai angelai“. Aplankėme pačią didžiausią paminklosauginę dvaro sodybą – 48,2 ha ploto su 34 paminkliniais statiniais. Pamatėme restauruojamus Pakruojo rūmus, kur gyveno baronų van Ropų šeima (ji valdė 7000 ha žemės sklypą), dvarą supantį didžiulį parką, vandens telkinį, arkinį tiltą, papietavome „Traktieriuje“.
Gražios sodybos, siauri vingiuoti keliai, įdomios istorijos vedė mus link Joniškėlio. Mus pasitiko Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės –Bitės gimnazijos istorijos mokytojas Viktoras Stanislovaitis. Šmaikščiu, vaizdingu žodžiu liejosi pasakojimas apie Joniškėlį - mažą miestelį su didelėmis paslaptimis.
Iki šiol Karpių giminę primena išlikęs dvaras, jį supantis parkas (200 metų senumo, užimantis 15 procentų miestelio teritorijos). Tai jau nuo XVII a. vidurio žinomas Joniškėlio dvaras, priklausęs Karpiams, ir kaimas. 1684 m. pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Miestelis pradėjo kurtis XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje. 1736 m. karalius Augustas III suteikė turgų ir 3 metinių prekymečių privilegiją.
Ignotas Karpis (1780–1808 m.) testamente įrašė, kad dalis dvaro pajamų būtų skiriama ligoninei ir mokyklai išlaikyti, o jo dvarų valstiečiai paleidžiami iš baudžiavos.
Čia mokytojavo švietėjas Laurynas Ivinskis. Tai buvo pirmoji mokykla Lietuvoje, kur valstiečių vaikus imta mokyti žemės ūkio pagrindų, žinias siejant su gamybine praktika. 1961 m. įkurta vidurinė mokykla, dabartinė Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazija.
Sužinojome, kad čia 1810 m. įkurta ligoninė, pirmoji Lietuvoje kaimo ligoninė, dabar modernizuota slaugos ligoninė. Kuo dar toks žymus miestelis? XIX a. dvare veikė gelumbės fabrikėlis.
Sužinojome, kad čia buvo auginamos ir auksinės karvės. 1897 m. netoli Joniškėlio knygnešys Jurgis Bielinis spausdino nelegalų laikraštėlį „Baltasis erelis“. 1919 m. Joniškėlyje vyko atkaklios kovos su Raudonąja armija, kovojo Joniškėlio partizanai (vadas Petras Jurgaitis), iš jų buvo įkurtas Joniškėlio partizanų mirties batalionas, 1919 m. gruodžio 10 d. pertvarkytas į Devintąjį pėstininkų pulką. Istorijos mokytojas vis įpynė originalių istorijų, kaip buvo gabenami ginklai, kad vestuvės ir laidotuvės čia buvo švenčiamos kas savaitę, taip buvo daromi susibūrimai, o karste galima buvo slėpti ir pervežti ginklus.
1916 m. vokiečių kariuomenė nutiesė siaurojo geležinkelio ruožus Gubernija-Pasvalys ir Joniškėlis-Žeimelis, 1921 m. ruožas pratęstas nuo Gubernijos iki Šiaulių. 1935 m. Šiaulių-Biržų ruožas praplatintas, o 1937–1938 m. nutiestas ruožas Panevėžys-Joniškėlis. Joniškėlis iki XX a. devinto dešimtmečio buvo svarbus siaurojo geležinkelio centras.
Sužinojome, kad čia su didžiule pagarba tariamos Lauryno Ivinskio, Gabrielės-Petkevičaitės Bitės, Žemaitės, Bačkių (diplomatų, dvasininkų) pavardės. Tikrai ne vienas iš mūsų dar kartą pavartys rašytojų raštus, ieškodamos įdomios medžiagos pamokoms. Pabendravę su šauniu, tarmiškai kalbančiu mokytoju-muziejinku supratome, kad koks tai yra unikalus kraštas Joniškėlis, kad tai ne provincija.
Apsilankėme ir bravore, pabendravome su šių laikų Žaldoku, charizmatiškuoju alaus daryklos savininku Algiu Rimkevičiumi. Pasitiko namų, gamyklėlės šeimininkas su alumi, priminė senolių alaus gaminimo tradicijas, pagarbą miežio grūdui ir parodė kaip alus gaminamas šiuolaikinėmis technologijomis. Čia verdamas unikalus „gyvas“ alus, turintis savitą skonį ir nepakartojamą aromatą. Nuoširdus pasakojimas lydėjo visą alaus gamybos kelią. Ne tik šeimininkas, bet ir pagalbininkai noriai, su atsidavimu pasakojo, rodė gamybos subtilybes.
Ant stataus Mūšos kranto, kaip ir vasaros saulėgrįžos dienomis gamta kupina didžiausios gyvasties, taip aludaris Algis Rimkevičius pavėsinėje-pilaitėje, o aš pavadinčiau kupolėje, žodžiais ir alumi ( jie liejasi per kraštus – kupa), vaišino ekskursijos dalyvius.
Nesurinkome žolelių, bet Mušos vandeny kai kas išsimaudė, o tas vanduo suteikė stebuklingų galių, kurių užteko grįžti į savąjį Raudondvarį ir sveikinti jau prasidedančias atostogas.
