1. Nepasitraukite nuo vaiko, pasirūpinkite jo saugumu, bet nesistenkite nuraminti. Leiskite jam pasiblaškyti.
Vaikas gali sukaisti, išprakaituoti, kelti daug triukšmo – klykti, spardytis, etc. Kad atskiratytų nepasitenkinimo, jam reikia judėti, muistytis, raitytis. Tiesiog būkite šalia ir prižiūrėkite, kad nesusižeistų. Jei, pavyzdžiui, jis pradeda trankyti galvą į grindis, pakiškite savo ranką, kad nesusidaužtų; nepamirškite, kad vaikui būtina išlieti energiją.
Kova su nematomomis jėgomis padeda atsigauti po nepasitenkinimo, kad jo norai ar lūkesčiai nepasiteisino. Pasakykite, kad jį suprantate. Pavyzdžiui: “Žinau, kad nori žaisti su tuščiomis skardinėmis. Jos įdomios, bet labai aštrios.”
Arba: “Pabūsiu su tavimi, kol tau praeis.” Arba: “Tau nieko nenutiks, kol sėdėsi šioje kėdutėje mūsų automobilyje. Pažadu, kad vėliau iškelsiu tave. Juk visada iškeliu.” Daugelis isterijų yra neilgos. Paprastai jos trunka 5-15 minučių, po truputėlį rimdamos. Pamažu įsiaudrinęs vaikas tampa normaliu mažyliu. Keletą dienų ar valandų po to jis gali stebinti savo kantrumu.
2. Jei isterija prasideda viešoje vietoje, mums dažnai nepatogu prieš aplinkinius. O vaikai mėgsta pasirinkti viešas vietas. Gali būti, kad jie jaučiasi saugesni, kai aplinkui daugiau žmonių; taip pat įmanoma, kad minia vaikui sukelia paipldomą stresą ir jis pratrūksta. Kartais verta pasistengti nusivesti vaiką į nuošalesnę vietą.
Jei isterija prasidėjo parduotuvėje, o jūsų automobilis pastatytas toli, nusiveskite vaiką arčiau sandėlio ar į skyrių, kuriame mažiau žmonių. Jei vaikas pradėjo isterikuoti stovint eilėje, nusiveskite jį toliau, o šalia esančio žmogaus paprašykit pastumti vežimėlį. Visuomet praverčia humoras: “Atrodo, susidūrėme su techninėmis problemomis! Mes sugrįšim, kai tik mano draugužis pasijus geriau.“ „Žiūrovai“ įvertins, kad žinote, ką darote. Daugelis šalia esančių žmonių patys yra kada nors susidūrę su tokia pat problema. Pasistenkite nekreipti į juos dėmesio.
3. Nepamirškite, kad „ožiukai“ – ne jūsų ir ne vaiko kaltė. Tai sveikas ir reikalingas dalykas. Beje, tokia emocijų iškrova būtų labai naudinga ir mums, suaugusiems, tik mes negatyvius jausmus dažnai linkę savyje užgniaužti. Manome, kad žinome, kaip vaikas jaučiasi. Tačiau mūsų jausmai yra mūsų, ir mes nebūtinai žinome, ką išgyvena vaikas.
Kad geriau suprastumėme, ką šiomis emocionaliomis akimirkomis jaučia vaikas, mums reikia išsiaiškinti ir išmokti išreikšti savo pačių jausmus. Praverstų apie savo gyvenimą išsipasakoti geram klausytojui, išsijuokti ar išsiverkti. Tėvų kursuose kartais skiriama tokia užduotis: kiekvienas iš tėvų turi išsipasakoti savo partneriui; negalima įsiterpti, nutraukti, patarinėti. Po tokių pratybų tėvai geriau supranta vaikų emocinį išsikrovimą ir nesijaučia kalti, kai prasideda mažylių isterijos, kadangi patys supranta, kaip palengvėja smagiai pasijuokus ar išsiverkus.
Ar šis požiūris ne per daug laisvamaniškas?
Tai svarbus klausimas. Jei ramiai reaguosime į isterijas, ar mūsų vaikai išmoks gražiai elgtis? Tokios abejonės dažnai kamuoja tėvus. Gal užauginsime nemokančius savęs kontroliuoti žmones?
Požiūris, kad į vaikų isterijas reikia žiūrėti kaip į teigiamą dalyką, gali atrodyti laisvamaniškas, bet taip nėra. Priešingai. Laisvamaniškumas – tai netinkamo elgesio toleravimas arba nesugebėjimas nustatyti gero elgesio ribų. Vaikams ne į naudą, kai jų “ožiukai” ignoruojami ar nėra apibrėžtų ribų. Mūsų vaikai tikisi, kad su mumis jie bus saugūs. Todėl jums reikia būti šalia, kai vaikas praranda kontrolę, kad galėtumėte apsaugoti jį nuo susižalojimų, svaidymų, destrukcijos, trokštamų daiktų pasisavinimo ar pasidavimo.
Parodykite vaikui, kad egzistuoja ribos; fiziškai sustabdykite netinkamą eklgesį. Tačiau demonstruodami šias ribas, neslopinkite vaiko jausmų. Baimės išraiškos - isterijos, drebulys, prakaitavimas ir įvairūs garsai nėra blogas elgesys. Tai naudingas procesas, leidžiantis vaikui vėl tapti savimi. Jei ilgą laiką netinkamai reaguojama į vaiko emocinius protrūkius, jo elgesys gali tapti blogesnis, drastiškesnis. Išgąsdintam vaikui, besiruošiančiam ką nors sužeisti, reikia suaugusiojo, kuris neleistų taip pasielgti ir išmokytų agresiją išlieti kitais būdais. Jei vaikas nežinos ribų, jo agresija tik didės.
Džiaukitės progresu, prie kurio prisidėjote
Kai pradėsite leisti vaikui nevaržomai pykti, isterijų gali padaugėti. Taip atsitinka todėl, kad vaikas atranda daugybę neišreikštų jausmų. Jis laukė galimybės atsikratyti senų nuoskaudų ir tapti geru! Atkreipkite dėmesį, koks švelnus ir dėmesingas vaikas tampa išliejęs jausmus. Pastebėsite, jog vaiko sąmonė prašviesėjo ir jis įgijo naujos patirties. Įgijote galios, apie kokią svajoja visi tėvai: kai nepavyksta vaiko eksperimentai ar sudužta jo lūkesčiai, jūs žinote, kaip padėti atgauti savigarbą ir viltį.
Ar isterijų išklausymas nesumažins vaiko pasitikėjimo jumis? Mes, tėvai, turime sukurti ir išlaikyti artimus emocinius ryšius su savo vaikais, kad šie mumis pasitikėtų ir žinotų, kur, reikalui esant, ieškoti paramos. Todėl auklėjimo pagrindas turėtų būti artimų santykių formavimas ir atkūrimas. Tačiau šis artumas neapsaugos vaiko nuo visų nesėkmių ir kasdienių baimių. Tai ne priešnuodis prieš baimę ir nusivylimus. Kitaip mūsų mažieji verkdami neatlėktų pas mus guostis, kaip kad jie kasdien daro!
Mūsų vaikai nori būti išklausyti. Jie trokšta, kad sunkiu metu šalia jų būtų patikimas suaugęs žmogus. Beje, isterijos – tinkamas metas sutvirtinti jūsų ryšį. Neatrodys, kad vaikas girdi jūsų meilę ir siūlomą paramą – jis bus užsiėmęs verkimu ar spiegimu – tačiau jam įsirėš kiekvienas jūsų žodis, kiekviena meilės kupina gaidelė. Jis žinos, kad buvote šalia. Tai geriausia, ką galite padaryti.
