Šis reiškinys yra vienas ryškiausių jau ne vieno garsaus teisininko neseniai įvardinto teisinio nihilizmo pavyzdžių. Pabrėžtina, kad Garliava nėra vienintelė pastaruoju metu žybtelėjusi teisinio nihilizmo žvaigždė, tad ši istorija nėra rašinio leitmotyvas.
Pagrindinė rašinio tezė yra be galo paprasta ir, atrodytų, triviali – teismų sprendimus reikia vykdyti. Ji ne kartą įvairiuose kontekstuose skambėjo ir iš teisininkų, ir iš kai kurių politikų. Atrodytų, ką galima dar čia pridurti. Vis dėlto besitęsiantys pavyzdžiai verčia vėl versti vis sunkėjantį teisinio nihilizmo Lietuvoje vadovėlį. Daliai visuomenės sudėtinga suvokti egzistuojančią problemą ir jos mastą dėl įvairių veiksnių (galbūt ši visuomenės dalis tiesiog nenori girdėti kitos nuomonės ir yra įsitikinusi, kad yra vienintelis paaiškinimas visiems įvykiams pasaulyje). Suprasdamas, kad diskusijos tarp socialinių mokslų atstovų ne visada yra išgirstos visuomenėje, drįstu visiškai ne teisiniu stiliumi be įstatymų straipsnių ir teismų sprendimų citavimo bandyti parodyti, kodėl vis dėlto teismo sprendimų vykdymas yra teigiamas reiškinys.
Pradėkime nuo pradžių. Būdami Lietuvos Respublikos piliečiais (neignoruoju asmenų, neturinčių Lietuvos Respublikos pilietybės, tiesiog šiuo atveju vardan paprastumo) mes kartu tapatiname save su Lietuvos visuomenės dalimi. Tai darydami mes ne tik aiškiai pareiškiame, kad Lietuvos kultūra, gamta, kalba, istorija ar kuris kitas ne mažiau svarbus elementas sutampa su mūsų individualia pasaulėžiūra bei vertybėmis, bet ir pripažįstame, kad Lietuvos valstybė, tokia, kokia ji yra atkurta, yra institucinis šių mums svarbių elementų įtvirtinimo pagrindas.
Ir čia susiduriame su viena didžiule problema: o kodėl mes turime paklusti egzistuojančiai institucinei santvarkai, o ne savo individualiam požiūriui? Kodėl turime vadovautis taisyklėmis (Konstitucija, įstatymais, teismų sprendimais), kurie galbūt mums nepatinka? Čia atsakymų gali būti įvairių, bet vienas iš galimų paprasčiausių – nes mums patiems dėl to tik geriau.
Ką mes aukojame, norėdami turėti šias institucijas ir jaustis saugiai? Mes neaukojame nieko, mes truputį apribojame savo elgesio galimybes, iškeisdami tai į didžiulę naudą, kurią gauname dėl visų aplinkinių asmenų tokio paties elgesio apribojimo mūsų atžvilgiu. Kitaip tariant, tai, kad aš negaliu kada panorėjęs nueiti pas kaimyną ir padegti jo namo, yra palyginus smulkmena su tuo faktu, jog niekas be mano leidimo negalės analogiškai sudeginti mano namų. Taip minimaliai apribodami savo laisvę mes suprantame, kad nieko gero pasaulyje nemokamo nebūna ir sutinkame mokėti tam tikrą dalį savo pajamų institucijoms, kurios visą tvarką užtikrina. Tai yra elementaru, dauguma su visu tuo galbūt sutiktų, bet kokį tai gali turėti ryšį su teismo sprendimų vykdymo klausimu? Atsakymas: lygiai tokį patį, kaip ir pačios teisės, kuri yra sukurta dėl mūsų pačių gerovės, saugumo, tikrumo laikymasis.
Ar galėtume įsivaizduoti situaciją, kai teismų sprendimai dėl Lietuvoje dar neseniai siautėjusių nusikalstamų susivienijimų narių baudžiamosios atsakomybės nebūtų vykdomi? Štai nuteisia Vilniaus apygardos teismas buvusios „tulpinių“ grupuotės narį iki gyvos galvos, o policija jį paleidžia iškart po teismo posėdžio. Motyvas būtų, pavyzdžiui, nėra vietos įkalinimo įstaigoje arba „tai jis sakė, kad jis iš tikrųjų nekaltas“. Tai būtų nesuvokiama, spėju, beveik visai visuomenei . Tačiau civilinėje byloje dėl vaiko perdavimo motinai dalis tos pačios visuomenės jau nori taikyti kitus standartus. Toliau pabandykime paanalizuoti kai kuriuos populiaresnius teismų sprendimų nevykdymo argumentus.
1) „Bet juk sprendimas nemoralus / neteisingas / neprotingas“.
Lietuvoje teisingumą vykdo teismai. Teismas yra tokia institucija, kur teisėjas arba teisėjų kolegija išklauso skirtingus interesus ir nustato, kas yra teisus konkrečioje byloje. Jeigu asmuo įsivaizduoja, kad pasaulyje egzistuoja tik viena tiesa, tai jis galimai klysta, nes tokiu atveju teismų niekam nereikėtų. Būtent skirtingi interesai, skirtingi tiesos suvokimai ir priveda prie ginčų bei nešališkos, nesusijusio su ginču asmens – profesionalaus ginčų sprendėjo – nuomonės reikalingumo.
Būtent siekdami išvengti netvarkos, mes susitariame bendrauti argumentais, o ne pagal principą „man patinka taip“. Todėl reikia argumentuoti, pagrįsti teiginius, išklausyti abi ginčo puses ir iš tiesų išsiaiškinti, kiek moralės slypi visuose galimuose klausimo sprendimuose ir ar nėra taip, kad kai kas yra vadinama „nemoralu“ tik dėl to, jog buvo žiūrėta gan paviršutiniškai, nesigilinima, ignoruojama, kategoriškai atmetami kiti galimi situacijos sprendimo variantai.
Tad klausimas – ar tikrai sprendimas yra nemoralus? Ar jis nemoralus tik dėl to, kad aš nenoriu net girdėti kitos šalies argumentų, nes esu įsitikinęs vienos šalies teisumu? Teismas sprendžia ginčą moralės kontekste, atsižvelgdamas į visus jam žinomus argumentus ir faktus.
2) „Čia visur klanas, klanas priima sprendimus ir reikia klaną sugriauti“.
Labai „rimtas“ argumentas, paplitęs ne tik teismų sprendimų nevykdymo, bet ir visos valstybės santvarkos atžvilgiu. Pavadinčiau jį „truputį sugeneralizavome“. Taip teigiančiam žmogui norėtųsi užduoti klausimą: Kodėl klanas? Iš kur jis atsirado? Kas čia tam klanui vadovauja, o kas tarnauja? Daugelis klausimų, į kuriuos turbūt ne daug kas galėtų atsakyti daugiau nei „nes taip yra“.
Neteigiu, kad teismai Lietuvoje veikia idealiai ir juose nėra problemų. Taip nėra jokios valstybės teismuose: kai kur geriau, kai kur blogiau. Tačiau gyvename siekdami vis tobulinti egzistuojančias institucijas, kad jos vis geriau vykdytų joms keliamus tikslus. Čia reikia daug pastangų ir kartais jų neužtenka. Tačiau ateiti ir teigti, kad viskas yra blogai, yra tas pats, kaip neigti reikalingumą tos institucinės sistemos, kuri buvo sukurta, siekiant pagerinti gyvenimą, užtikrinti saugumą ir pan.
Aktyviems viską žinantiems apie klaną norisi taip pat užduoti klausimą: kiek iš jų yra bandę siūlyti savo idėjas valstybės institucijoms? Kiek yra realiai domėjęsi, ką veikia teismai ar apsilankę teismų posėdžiuose? Dauguma teismų posėdžių yra vieši ir juose galima lankytis, tad eikite, klausykite, ir tik po to kritikuokite ir viešinkite informaciją apie teisėjų „piktadarystes“. Bet nereikia po vieno nepatinkančio sprendimo (dar blogiau – po asmeniškai pralaimėtos bylos) pareikšti, kad klanas viską sprendžia ar panašiai. Tai, kad byla išspręsta ne taip, kaip tau patinka, ne visada reiškia, kad ji išspręsta blogai.
3) „Visuomenė nesutinka su sprendimu“.
Šis teiginys yra dar vienas kraštutinumas. Pirmiausia, kas yra visuomenė? Tai dauguma Lietuvos gyventojų? Ar sprendimai turi būti priimami tokie, kokių nori dauguma? Tada belieka priminti, kad istorijoje buvo daugiau nei pakankamai pavyzdžių, kai daugumos kriterijus, priimant sprendimus, privedė prie katastrofiškų pasekmių. Jei ne dauguma Lietuvos ar regiono (vietovės) gyventojų, tai kas sudaro šią visuomenės dalį? Sunku būtų paneigti, kad, pavyzdžiui, du garsiai rėkiantys gyvenimu nepatenkinti žmonės atspindi tam tikros visuomenės dalies interesą, bet ar į tokį interesą turi visais atvejais atsižvelgti teismai ir kokiu mastu?
Būtent čia ir yra skirtumas tarp visuomenės priimto sprendimo ir teisėjo (teismo): teisėjas yra profesionalas, kuris supranta savo darbo atsakomybę, bando įžvelgti įvairius sprendimą lemiančius kriterijus, naudoja daugelį šimtų metų pasaulyje vystytą teisės supratimą (institutus, jų santykius, principus ir kt.), juos vertina faktinių aplinkybių kontekste ir priima teismo sprendimą. Neteigiu, kad visuomenė negali turėti teisingos intuicijos, bet siekiant nerizikuoti sprendimai turi būti pagrįsti ir kitais argumentais. Nes jeigu ta visuomenės intuicija būtų neteisinga, tai pasekmės būtų katastrofiškos, o gebėjimas manipuliuoti žmonių nuomone istorijoje taip pat parodo šio pavojaus mastą. Man patiko M. Moore „Farenheit 9/11“, tai puikiai sumontuotas filmas, meistriškai žaidžiama faktais – tikras įtaigios kinematografijos pavyzdys, tačiau po jo peržiūros nepradėjau galvoti, kad rugsėjo 11 d. į dangoraižius atsitrenkę lėktuvai buvo užsakyti tuometinio JAV prezidento ar jo administracijos.
Apibendrinant norisi tiesiog pasakyti, kad individualus požiūris yra svarbus veiksnys, bet jis turi būti pamatuotas. Noras tikėti savo tiesomis nereiškia, kad tomis tiesomis turi tikėti visi, nes viešasis teisinis diskursas kelia itin aukštus kriterijus bet kokiai tiesai, siekiant išvengti skaudžių pasekmių. Tad visada verta dukart pagalvoti prieš teigiant, nes pasaulis yra toks, koks yra, o ne toks, kokį mes savo galvose susikuriame. Ir dar visiškai pabaigai: aukščiau išsakyti teiginiai gali paskatinti dar vieną populiarų argumentą „tai jis iš to paties klano“. Mano atsakymas: neturiu ar bent jau nepažįstu jokių giminių, kurie buvo, yra ar planuoja būti teisininkais, o stodamas į teisę vadovavausi savo asmeninėmis vertybėmis ir pasaulėžiūra. Vis dėlto nuo pirmos savo dienos teisės studijose bei, vėliau, teisės praktikoje jaučiausi labai gerai ir „klanas“ manęs neizoliavo. Tai atsitiktinumas ar gal laikas pradėti griauti kai kuriuos mitus?
Kuo kitoks yra gydytojų, statybininkų ar bet kurios kitos profesijos atstovų „klanas“? Ko gero, kiekvienas sutiktų, kad kiekvieną darbą geriausiai gali atlikti tos srities profesionalas. Mes norime, kad mus gydytų gydytojai, o ne automechanikai, ir norime kad mūsų automobilius taisytų automechanikai, o ne kosmetologai. Galbūt ir teisminius ginčus turėtų spręsti ne kas kitas, o būtent teisėjai?