Sekmadieninės iškylos su upėtakiais
Alaniją Romos imperatorius Markas Antonijus savo mylimai Kleopatrai padovanojo vedybų proga, vadinasi, šis kraštas – tikrai išskirtinis. Pasak legendos, Kleopatrai Alanija labai patiko, ji čia praleisdavo daug laiko, maudydavosi švelniose jūros bangose. Vienas iš pačių gražiausių Alanijos paplūdimių, išsiskiriančių karališkai prašmatniu baltu ir švelniu smėliu, pavadintas Kleopatros vardu. Tačiau turistus labiausiai jaudina pasakojimai apie Kleopatros vyrus ir jų atsikratymo būdą.
Pasak legendos, kai Kleopatrai atsibosdavo vyras, jį vesdavosi ant jūros skardžio duodama 3 akmenėlius. Nelaimėliui reikėjo bent vieną akmenėlį numesti į jūrą, tačiau jis jokiais būdais negalėjo atsitrenkti į uolas. Taip ir lėkė vienas po kito Kleopatros „žaisliukai“ nuo stataus skardžio. Kad ir kaip, žmogau, užsimotum ir mestum – daužiasi akmenėlis uolon, nors tu ką! Anuomet tai buvo gan pavojingas žaidimas, o dabar – tik žaisminga pramoga.
Sekmadienis turkams – šventa poilsio diena. Šią dieną turkų šeimos leidžiasi į iškylas gamtoje. Dažniausiai renkasi upių slėnius: juose ne taip karšta, o vėsus upės vanduo puikiai atgaivina po savaitės darbų pavargusį kūną. Upes turkai renkasi ne tik dėl vėsumos, bet ir dėl restoranų, „kabančių“ virš vandens, gausos.
Čia pat auginami upėtakiai, iš gretimų kaimų atsivežama daržovių ir vaisių, tad klientas garantuotas, kad pietūs bus švieži ir skanūs. Už kepsninėje iškeptą ar kitaip paruoštą upėtakį mokėsite 12–20 lirų (17,5–29 Lt), ėrienos kepsneliai atsieis 35 liras (51 Lt). Šaltieji užkandžiai ir lavašas (vietinė plona nerauginta duona) patiekiami nemokamai.
Trys dienos – ir batai už durų
Pavažiavus 15 km į vakarus nuo Alanijos, randame buvusius karavanų nakvynės namus – Sarapsa Han. Tai galėtų priminti Lietuvoje buvusias pakelės smukles. Konakli miestelyje esantis pastatas mena dar Seldžiukų laikotarpio Šilko kelią. 1236 m. pastatyti nakvynės namai buvo tarsi oazė alkanos stepės viduryje. Čia nuo kelionės pavargę nešuliniai gyvuliai ir jais keliaujantys pirkliai, gabenę šilką, porcelianą, popierių, prieskonius ir brangakmenius iš vieno žemyno į kitą, būdavo sočiai pamaitinti, gaudavo ligoninės paslaugas.
Keliautojai Sarapsa Han paslaugomis galėjo naudotis 3 dienas, už visas paslaugas ir maistą mokėdavo valstybė. Trečią dieną karavano vyriausiojo batai būdavo išnešami už durų. Tai reikšdavo, kad jau laikas palikti „oazę“. Dabar senoviniame angare įsikūręs restoranas, kuriame galima stebėti ne tik merginų, bet ir vyrų pilvo šokius.
Grįžkime į Alaniją ir aplankykime dar vieną kurorto įžymybę – laivų statyklą, įkurtą 1228 m. valdant sultonui Aladinui Keikubadui.
Ši statykla išpildė slaptą jo svajonę tapti „dviejų jūrų sultonu“, apsitvėrus nuo galimų puolimų iš Rytų. Dabar išlikę tik statyklos dokai. Šioje teritorijoje taip pat verta apžiūrėti nedidukę mečetę, esančią netoli įėjimo. Šalia esančiuose kvartaluose galima išsinuomoti valtį ir pasigrožėti apylinkėmis plaukiojant jūra.
Sultoniškos procedūros
Po tokios intensyvios dienos tiesiog privaloma atsipūsti turkiškose pirtyse, kurių čia pilnas miestas. Turkai šią pirtį vadina „hamam“, išvertus reiškia „skleidžianti šilumą“. Čia galima pasijusti tikru sultonu ir mėgautis seniausia turkiškos pirties tradicijas išsaugojusia procedūra už maždaug 15–20 eurų.
Visa patalpa nuolat šlakstoma vandeniu iš tam skirtų vonelių, vadinamųjų kurnų. Oras čia sušyla nuo šildomų marmurinių sienų, grindų ir gultų. Išskirtinis šios pirties bruožas – didžiulė drėgmė (net iki 100 proc.) ir palyginti neaukšta temperatūra (iki 50 °C), tad jos teikiamais malonumais gali mėgautis net karščio nemėgstantys žmonės.
Trumpai tariant, užėjus į turkišką pirtį reikės pasikaitinti, o išprakaitavus gultis ant hamamo (šylančio akmens), tada pirties darbuotojas jums nušveis odą (pašalins negyvas odos ląsteles), išmaudys muilo putose ir nupraus. Na, o po visų pirties procedūrų dar lauks veido kaukė, viso kūno masažas ir tradicinė obuolių arbatos stiklinė.
Švelnūs Viduržemio jūros orai, vaizdingi kraštovaizdžiai ir pramogos ne vieną lietuvį paskatino Alanijoje įsigyti būstą. Ne veltui šis kurortas pritraukia apie 14 proc. užsienio investicijų į nekilnojamąjį turtą. Tai lemia įvairios priežastys, viena iš jų – greitai auganti Turkijos ekonomika, tad užsienio investuotojai šioje šalyje labai entuziastingai investuoja į nekilnojamąjį turtą.
Vieni užsieniečiai, tarp kurių yra ir lietuvių, perka būstą, pageidaudami turėti vasaros rezidenciją, kiti įsigyja namą nuolatiniam gyvenimui. O ir butą nuomotis čia pigiau nei Vilniuje: naujo standartinio 3 kambarių buto (Turkijoje nėra 1 ar 2 kambarių butų, tokie statomi tik specialiai užsieniečiams) nuoma mėnesiui atsieis tik 200 eurų (690 Lt). Pasak Alanijoje gyvenančios lietuvės Lauros, kurorte jau gyvena mažiausiai 70 lietuvių.
Pasak Alanijos savivaldybės kultūros skyriaus direktorės Himetos Hacikuros, jos vadovaujama įstaiga užsiima pilies restauravimo darbais. Himeta prasitarė, kad ji ir dauguma kitų darbuotojų yra buvę Lietuvoje, jiems neišdildomą įspūdį paliko Vilniaus ir Kauno senamiesčiai bei Trakų pilis. Pasirodo, mūsų šalį alaniečiai ne veltui lanko: oficialiai Trakai ir Alanija yra miestai partneriai.
Turkus ir lietuvius taip pat vienija Balturka – Baltijos ir Turkijos kultūrų akademija, kuri labiausiai bendradarbiauja su Lietuvos edukologijos universitetu. Čia turkų kalbą dėsto kompetentingi dėstytojai iš Turkijos.
