Iš pop dainų – greitas, tačiau žalingas maistas
Žiniasklaidoje kilę didžiuliai nuomonių sūkuriai dėl galimo kai kurių dainų plagijavimo, įtartino melodijų panašumų į paviršių iškėlė iki šiol negirdėtą dabarties pop dainų „kūrybos“ formulę.
Pasak vieno nacionalinės atrankos dainų autorių, „bet kuri autorių teises ginanti organizacija leidža skirtingose dainose sutapti šešioms natoms iš eilės“. Ar taip yra iš tikrųjų? Juk iš šešių natų galima sudėti muzikinį motyvą, kuris galėtų būti visos dainos kompozicijos plėtojimo pagrindu. Plagijatoriams atsivertų aukso kasyklos.
Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros juridinis skyrius man paaiškino, kad teisinių nuostatų, kurios leistų melodijose sutapti iki šešių iš eilės skambančių natų, nėra regėję ir patys, iškilus konfliktams dėl autorystės, tokiais normatyvais nesivadovauja.
Kompiliacija tampa techniniu naujų pop dainų sudarymo metodu, nes kompozitorių dabartinėje masinėje kultūroje vis dažniau išstumia muzikinis technikas, muzikos technologas. Čia nebereikia nieko išradinėti ir kurti, nebereikia leistis į savo jausmų ir minčių gilumą.
Viskas kaip ant delno – tik apsukriai, kad niekas nieko nesuprastų, imk ir dėliok iš to, ką jau yra padarę kiti. Jei ne šešių natų paralelė, tai atsiras šimtai kitų būdų, kaip sukurpti „naują“, greit sukramtomą pop gaminį. O pigaus ir greito maisto vartotojų visada atsiranda.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad „Eurovizijos“ dainų konkursas vis dėlto yra pavadintas ne pop dainų, o dainų konkursu. Tai reiškia, kad dainų kūrėjams, kaip alternatyva, yra palikta stiliaus ir turinio laisvė, kurią nacionalinių atrankų rengėjai turėtų labiau skatinti. Kompiliacinai muzikiniai dariniai ir vadinamieji standartai, pasikartojančios dainų tekstų banalybės ne tik kad nėra privalomi, bet ir nepageidaujami.
Trijų minučių varžtai
„Eurovizijos“ dainų konkursas turi tiktai vieną standartą, kurio reikalauja laikytis – tai apytikslė 3 minučių dainų trukmė. Šis apribojantis standartas yra pati didžiausia ir sunkiausiai įveikiama „Eurovizijos“ lietuviškosios atrankos problema.
Vertinimo komisijos nariai dainininkams gali rėkte rėkti (negavau adrenalino!, po įžangos atsisėdai pailsėti?!, jūs kažką turit, jūs turit susprogti!, neveža neveža!, trūko kulminacijos!, degt degt ir sudegt!), tačiau nieko iš to neišeis, jeigu kompozitorius ar šiaip muzikos autorius dainą išleido be aiškios ir, sakyčiau, tiksliai sukadruotos muzikinės formos.
Kuo daina trumpesnė, tuo sunkiau joje įdiegti bent tris pagrindinius (kaip Aristotelis nurodė savo veikale „Poetika“) kūrinio sandaros epizodus: pradžią, vidurį ir pabaigą. Netgi žinodami nedidelę dainos (kaip kompozicijos) trukmę, autoriai dažniausiai pagrindinių kūrinio formos reikalavimų nepaiso, tad ką jau bekalbėti apie dinamikos (tyliai/garsiai) kitimą ir vietą kulminacijai. Kitaip tariant, kaip pradeda, taip ir užbaigia.
Ekscentrišką kulminacijos vaidmenį, jeigu jis tinka dainos charakteriui ir stiliui, gali atlikti koks nors triukas, netikėtas veiksmo proveržis. Tačiau profesionali dainos režisūra, kaip ir dainų žodžiai, vis lieka antrame, o gal ir dešimtame plane. Vertinimo komisija į dainas labiau žiūri kaip į instrumentinius kūrinėlius, o vokalą vertina visiškai nesigilindanmi į dainų tekstus.
Jeigu būtų atlikti televizijos žiūrovų nuomonės tyrimai, manau, paaiškėtų, kad du trečdaliai vadinamosios nacionalinės atrankos stebėtojų dainas vertina nesuprasdami apie ką jose yra dainuojama.
Apie ką dainavo Beissoul?
Artūras Žabas-Beissoul, vienas iš geriausiai atrankos koncertuose pasirodžiusių konkursantų, į finalą atėjo kažkodėl pakeitęs savo sceninę išvaizdą. Kam to prireikė?
Iš buvusios griežtos kostiumo ir judesių elegancijos, kuri tiko „proto ir sielos“ muzikai (ją taip vadina pats Beissoul), pasukta į banaloką kuklumą ir buitiškumą.
Sprendimą sąmoningai nutylėti ir bent glaustai lietuvių kalba nepristatyti rimtą ir filosofinį anglų kalba dainuojamą tekstą laikyčiau tam tikra cenzūra. Argi mūsų demokratija sveika, ar joje nėra melo? Ar valstybės valdyme ir politikoje nėra absurdo ir nesusikalbėjimo? Kodėl mes nieko nedarome, ar dar ilgai sėdėsime ir žiūrėsime – klausiama dainoje-baladėje „Why“.
Jeigu iki visų transliacijos žiūrovų būtų atėjęs lietuviškas šios dainos teksto anonsas, be abejonės, Beissoul pasirodymas būtų turėjęs gerokai didesnį pasisekimą.
Gal juos dar pamatysime
Lietuvos televizija visiems jaunuoliams, dalyvavusiems „Eurovizijos 2012“ dainų konkurso nacionalinėje atrankoje, turėtų žemai nusilenkti, nes nemokamai visą mėnesį turėjo galimybę transliuoti palyginti spalvingą ir įdomią, pačią naujausią jaunųjų atlikėjų dainų programą. Juk patys pretendentai kaupė lėšas, susirado dainų muzikos ir tekstų autorius, ieškojo kostiumų stilistų, dirbo repeticijų salėse ir t.t.
Jie ne kartą kartojo ir džiaugėsi, kad tik šioje laidoje, kartą per metus, turi galimybę parodyti savo kūrybą. O kodėl tik kartą per metus? Valstybė paskutiniuoju metu, atrodo, atsisuką į jaunimą ir jo problemas. Argi LRT, visuomeninio transliuotojo, misijos akiratyje nėra vietos jaunimo muzikai?
