– Žurnalistas V. Žukas elgėsi kaip aktyvus katalikas, konservatyvių įsitikinimų asmuo ir homofobas. Jis pats savo komentaruose tekstui apie jo įtarinėjamą pareigūną pabrėžė savo religinį tikėjimą, konservatyvias pažiūras į tradicinę šeimą, kur vyras dirba, o moteris daugiausiai prižiūri gausią šeimyną. Jo homofobija pasireiškė neigiamu homoseksualių asmenų vertinimu ir įtarinėjimu jų politiniu sąmokslu. Jis tvirtino, esą šie asmenys yra labai įtakingi ES parlamente. Manau, kad V. Žuko laikysena yra daugiausiai paplitusi Lietuvoje ir tai blogai. Homofobiniai įsitikinimai ir juos atitinkanti propaganda varžo asmenų lyties ir seksualumo tapatumą, seksualaus tapatumo raidą. Tokie įsitikinimai ne tik trukdo įgyvendinti ir plėtoti homoseksualių asmenų pilietines teises, bet varžo ir heteroseksualių asmenų vaizduotę, elgesio modelius, šeimos institucijos raidą.
Šiuolaikinė kultūrinė antropologija skaičiuoja dešimtis šeimos rūšių, o seksualinių santykių formų liberalizavimas skatina populiariąją kultūrą, pramogų industriją, reklamą, kūrybines industrijas. Priešingai, konservatyvių homofobiškų pažiūrų vyravimas varžo šeimos institucijos raidą, menkina jos įvairovę, trukdo daugelio asmenų darbinei ir kūrybinei saviraiškai, ką jau kalbėti apie libidinius poreikius. Gaila, kad ši V.Žuko inicijuota diskusija nebuvo plačiau išplėtota. Prezidento R. Pakso skandalas tapo Lietuvai svarbia demokratiškumo ir pilietiškumo pamoka. Tačiau, atrodo, tokių pat pamokų reikia ir svarstant lyties tapatumo ir seksualinės įvairovės problemas. Antraip Lietuvoje dar ilgai bus nesuprantami daugelis Vakarų šalių pilietinių laisvių idealų.
– Ar Lietuvoje yra įmanoma sužinoti apie homoseksualų padėtį, tapatybę, jų gyvenimą?
– Oficialiai ne, ir tai labai gerai. Tai kiekvieno asmeninis reikalas. Svarbu, kad pasuose neliko įrašo apie tautybę, nes tai varžė asmenų galimybes dėl egzistuojančių ksenofobinių stereotipų. Puiku, kad tokio įrašo nėra apie seksualinę orientaciją. Tačiau blogai yra tas, kad asmens seksualinė pasaulėjauta, individo kūniškas sąmoningumas vis dar negali savęs laisvai išreikšti, net jei įstatymai to ir nevaržo. Bent keletą kartų bandžiau elektroniniuose komentaruose inicijuoti pozityvią diskusiją apie asmens polinkį homoseksualumui, transvestizmui, Queer ideologijai, pasirinkdavau atitinkamus vardus. Rezultatas nuspėjamas: susilaukdavau pačių agresyviausių atsiliepimų, nors tokie buvo ne visi. Šia prasme laikau pozityviu pilietiniu reiškiniu, kad TV3 parodė realybės šou “Pamišę dėl Miriam”, kur pagrindinis veikėjas/veikėja yra itin gražių moteriškų bruožų, elegantiškos elgsenos ir kultūros transvestito.
– Homoseksualų grupių įtaką yra bandoma palyginti su kitų didelių grupių įtaka. Ir jeigu palygintume su feministiniu judėjimu, tai susidaro vaizdas, kad homoseksualų judėjimas, nors ir yra mažesnis, tačiau yra kur kas įtakingesnis ir galingesnis.
O dėl homoseksualių asmenų sąjūdžio įtakingumo: tai neabejotinai nauja konspiracijos fobijos forma, veikiausiai greitai pakeisianti lietuvišką antisemitizmą. Įdomu tai, visi lojalūs homoseksualiems ir kitokios seksualinės pasaulėjautos asmenims piliečiai yra priskiriami gėjų grupei. Iš principo tai galėtų būti teisinga, jei gėjus apibrėžtume ne pagal seksualinį pasirinkimą, bet pagal šių asmenų pilietinius įsitikinimus. Tada daugelis emancipuotų heteroseksualų taip pat būtų vadinami gėjais. Tik tokiu atveju labai daug išsilavinusių, kultūringų ES piliečių taptų Queer nacijos atstovais.
– Ar turi pagrindo kalbos apie vadinamąją “gėjų mafiją”? Iš kur tokios kalbos atsirado? Kodėl čia tiek daug “sąmokslo”?
– Idėją apie gėjų sąmokslą skatina bendrosios ksenofobijos, rasizmo nuostatos. Kai asmenys negali pripažinti savo pačių netobulumo, negebėjimo spręsti socialinių, kultūrinių problemų, kai bijomasi pripažinti savo baigtinumą, ši, dar su Edipo kompleksu susieta, baimė yra patenkinama vis naujų kaltininkų, jų sąmokslo paskelbimu. Atrodo, gėjų sąmokslo atvejui ši interpretacija itin tinka.
– Ar būtų galima teigti, kad skandalas, kilęs dėl italų kandidato į ES komisarus Rocco Buttiglione (R.Butiljonės), bei jo nušalinimas buvo “gėjų mafijos” pergalė?
– Jokiu būdu ne. Labai džiaugiuosi, kad kandidatas į ES komisarus R. Buttiglione buvo pašalintas. Tai svari visų asmenų, kurie gerbia emancipaciją, lygias galimybes, pergalė. Man itin patinka, kad šį konfliktą ES parlamente inicijavo socialistai. Neabejotina, kad čia suveikė visos neomarksizmo nuostatos. Prisiminkime, kad neomarksizmo pagrindas yra G.Battaille, H.Marcuses (H.Markūzės), J.Habermaso idėjos, M.Foucault (M.Fuko) įsitikinimai. Naujasis Vakarų socializmas yra susijęs su feministiniu sąjūdžiu bei palaiko ne tik marksistines, tačiau ir froidistines, vadinamąsias nyčėaniškas nuostatas. Marxas (Marksas) plius Nietzsche (Nyčė), plius Freudas (Froidas)– iš tiesų sprogstamas intelektinis mišinys! Štai kodėl daugelis Lietuvos socialdemokratų nesuprato idėjinio Buttiglione pašalinimo pagrindo. Atrodo, kad Lietuvos socialdemokratams teks iš savo Vakarų kolegų išmokti ne vieną feministinę, lyties ir seksualumo pakantumo pamoką.
– Ar šias kalbas būtų galima susieti su tuo, kad labai seksualinėms mažumoms priklauso labai daug turtingų, garsių ir įtakingų žmonių?
– Šias kalbas būtų galima susieti tik su savo kompleksais! Nors egzistuoja neabejotinas ryšys tarp emancipacijos ir gerovės kilimo. Kuo laisvesnė yra žmogaus vaizduotė ir mažiau kompleksuotas jo elgesys, kuo įvairesni žmogaus gebėjimai ir geresnis išsilavinimas – tuo geriau šie asmenys reiškiasi kaip kūrybingi, iniciatyvūs verslininkai, politikai, menininkai. Kūrybinių industrijų plėtra tiesiogiai priklauso nuo bendro emancipacijos lygio.
– Ir kodėl apskritai tai vyksta Europoje? Apžvalgininkai netgi lygina Europą su JAV, esą pastarojoje vyrauja daug konservatyvesnis požiūris į supančią aplinką. Atrodo, jog senasis pasaulis šį kartą pasirodė kur kas laisvesnis už naująjį.
– Manau, tai netiesa, tai nauja eurocentrizmo vizija. JAV homoseksualai turi gana daug teisių ir galimybių: prisiminkime jų puošnius kvartalus Čikagoje, Niujorke ir San Franciske, galybę ten leidžiamų žurnalų, laikraščių. Pastebėtina, kad kartais gėjų spauda yra tiesiog įdėklas į universitetinius laikraščius. Tai rodo labai aukštą tolerancijos lygį. Atrodo, padėtis dar geresnė yra Kanadoje. Tad Europos privalumai, manau, pervertinami.
– Kodėl homoseksualams pavyko laimėti nemažai teisių savo atžvilgiu?
– Pirmiausiai tai šių žmonių egzistencijos klausimas. Homoseksualais ne apsimetama. Taip jaučiamas pasaulis, o patriarchalizmas ir homofobija varžo pasaulėjautos įvairovę. Egzistencinis poreikis jaustis lygiais su kitais asmenimis ir paskatino ilgai ir nuosekliai, sakyčiau, net programiškai kovoti dėl savo teisių. Akivaizdu, kad ši kova dar nėra baigta, ypač seksualinės pasaulėjautos įvairovei priešinasi įvairiausios krikščioniškos bažnyčios, nors, paradoksas, jos jau ima pripažinti tikėjimo formų įvairovę.
– Apskritai kokios nuomonės Jūs laikotės, ar homoseksualumas yra prigimtinis dalykas, ar vis dėlto priklauso nuo gyvenimo būdo?
– Seksualinei pasaulėjautai ir asmens tapatumo formavimuisi visa kas daro poveikį: genai, pirminė socializacija šeimoje, antrinė – įvairiose institucijose, sąjūdžiuose. Šis tapatumas priklauso ir nuo asmeninės vaizduotės plėtros, nuo gebėjimo aklai nepaklusti iracionaliam įvairiausių ideologijų ir diskursų spaudimui. Kitaip tariant, homoseksualumas, kaip ir heteroseksualumas, biseksualumas, yra kompleksinių socialinių, kultūrinių, ekonominių santykių ir sąveikų rezultatas.