Be to, socialdemokratų dokumente prieštaraujama, jog tą pačią dieną būtų pagerbiamas šių režimų aukų atminimas. Pasak šią deklaraciją pasirašiusių socialdemokratų Justino Karoso bei Algirdo Syso, nacių ir sovietų nusikaltimai skiriasi, kadangi pirmieji buvo išskirtinai prieš žydų tautybės žmones ir jų sulyginimas gali žeisti Holokausto aukas bei jų artimuosius. Šių politikų teiginiuose nesunku rasti prieštaravimų istorijos faktams bei neadekvataus istorijos vertinimo apraiškų.
Pirmiausia, nors pačios nacių bei komunistų ideologijos skiriasi (pirmoji siekė sunaikinti kai kurias etnines grupes, antroji – tam tikrus socialinius sluoksnius), tikrovėje nacių bei sovietų politika nebuvo tokia skirtinga – abu režimai vykdė ekspansinę politiką, represijas prieš režimui nepritariančius asmenis bei jų artimuosius. Pavyzdžiui, pirmaisiais sovietų okupacijos metais buvo tremiami ne tik režimui nepritariantys bei prieškario metais aukštas pareigas užėmę asmenys, bet ir jų šeimos. Tai daro sovietų nusikaltimus artimus nacių nusikaltimams, kadangi abu režimai represuodavo žmones dėl jų kilmės – sovietai dėl socialinės tėvų padėties, naciai dėl tautybės.
Dėl šios priežasties naiviai skamba socialdemokratų argumentai, jog šių totalitarinių režimų nusikaltimai negali būti sulyginami, nes stalinizme nebuvo rasinio principo. Savaime suprantama, jog žmogui, patyrusiam kurio nors iš šių režimų represijas, jo atvejis atrodys pats skaudžiausias, bet tai nereiškia, jog dėl to šie nusikaltimai negali būti gretinami pasaulio istorijos vertinime.
Pasak A. Syso, sovietų bei nacių represijų metodai - trėmimai bei koncentracijos stovyklos – negali būti vienodai vertinami, nes iš pirmųjų žmonės dar grįždavo, antruosiuose dažniausiai būdavo pasmerkti mirčiai. Šis argumentas skamba absurdiškai. Manoma, jog dėl Stalino vykdytų represijų žuvo daugiau kaip 20 milijonų Sovietų Sąjungos gyventojų.
Vertinant A. Syso pasisakymą dėl nacių bei sovietų nusikaltimų sulyginimo, verta atkreipti dėmesį, kad 2011 m. Seime vykusiame balsavime dėl kompensacijos už okupacijos metu nusavintą žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą A. Sysas susilaikė ir taip iš esmės išreiškė nepritarimą, jog žydams būtų kompensuota patirta materialinė žala. Šiuo atveju išryškėja paradoksas – politikas, kalbantis apie Holokausto aukų atminimą, iš tiesų prieštarauja, jog aukoms bei jų artimiesiems būtų atlyginama patirta žala. Tai leidžia daryti prielaidą, jog tokį A. Syso elgesį lemia ne siekis pabrėžti Holokausto išskirtinumą bei solidarumas su jo aukų artimaisiais, bet noras sušvelninti sovietinių nusikaltimų vertinimą pasaulio istorijos kontekste arba tiesiog siekis atkreipti į save dėmesį pasaulio politikos arenoje.
Akivaizdu, jog minėtieji socialdemokratų argumentai, reiškiantys nepritarimą nacių bei sovietų nusikaltimų sulyginimui, yra nepagrįsti ir prieštarauja istoriniams faktams. Be to, A. Syso pozicija žydų turto grąžinimo klausimu verčia abejoti, kad esminis socialdemokratų tikslas yra tinkamai pagerbti Holokausto aukų atminimą.
Tai leidžia daryti prielaidą, kad minėtoji Seimo narių bei europarlamentarų grupė tiesiog naudojasi proga sustiprinti savo pozicijas ES politinėje arenoje bei galimybe oponuoti Europos dešiniųjų vykdomai politikai. Tačiau negalima pritarti, kad jų politinės ambicijos darytų įtaką pasaulio istorijos vertinimui bei trukdytų deramai pagerbti totalitarinių režimų aukų atminimą.