Ji galima, ji galima - apie taiką kalba tėvas Robertas, bet kasmet jis mato tuos pačius pabėgėlių veidus, praeinančius pro jo parapijos vartus...
Neramumai tęsiasi ir į taikos vežimo ratus vis dar metami akmenys. Praeitą savaite Lanao del Sur regione buvo pagrobtas italas nevyriausybinės organizacijos darbuotojas. Kitą dieną jis buvo išlaisvintas, tačiau tai privertė užsienio piliečius dirbančius taikos misijose giliai susimąstyti apie jų saugumą vykstant į konfliktines vietoves. Penktadienį (lapkričio 12d) Sulu archipelage buvo pasikėsinta į didžiausio Mindanao dienraščio žurnalistę, kuri tenorėjo įamžinti nuostabų saulėlydį Sulu juroje...
Kaip bebūtų, situacija Mindanao nėra tiek pavojinga, kad užsieniečiai negalėtų čia atvykti. Deja, tarptautinė žiniasklaida žaidžia su žmonių požiūriais bei nuomonėmis ir Mindanao, užlietų pievų kraštas, visada lieka tiktai blogomis naujienomis...
Dažno pabėgėlio šeimoje – apie 10 vaikų
Pagalatanas - ypač giliai pasislėpusi musulmoniška bendruomenė Moro sukilėlių kontroliuojamose vietovėse. Sausumos transportas - pavieniai džipniai, čia nukakti gali tik dienomis be lietaus, kitaip kelias neįmanomas. Kita galimybė - keliauti upe siauromis valtimis, ja mes ir pasinaudojome. Mano paskaičiavimais, tokia valtimi saugu keliauti ne daugiau kaip 10 keleivių, bet jų tada buvo ne mažiau kaip 20, o siaurutė valtis drebėjo nuo kiekvieno didesnio krustelėjimo.
Pagalatana sudaro vos kelios dešimtys namų, tačiau aplinkui zuja gaujos vaikų ir daug nėščių moterų. Elektros čia nėra, niekada nebuvo ir sunku prognozuoti, kada bus. Atrodo, jog gyvenimas nusikelia 100 metų atgal. Tik čirškiantis radijas ir "Coca-Cola" primena, kokiame laike esame. Mes tapome pirmaisiais užsieniečiais, atvykusiais į Pagalataną per visą jo gyvavimo istoriją. Bendruomenė dėl to džiaugėsi: jeigu jau skiriamas tarptautinis dėmesys, reiškia problema yra svarbi ir būtina į ją atkreipti dėmesį.
Usmanas rodo į namo sieną, kuri liko nepajudinta, kai tuo tarpu kita namo pusė buvo perstatyta jau kelis kartus. Bet kuriuo momentu gali atsitikti kažkas, kas priverstų juos palikti šias vietas. Jie tam visada pasiruošė - pasikinko buivolą (karabao) į beratį vežimą, sukrauna visus viščiukus ir kitą menką turtą - ir į naujus namus. Kaip čigonai, tik jų valkatavimas priverstinis, ne iš pašaukimo.
Vizito į Pagalataną metu mūsų sargais tapo tie patys Moro Islamiškojo išsivadavimo fronto sukilėliai, dar vadinami partizanais arba Filipinų "Robinu Hudu". Sukilėliai čia gyvena dvigubą gyvenimą, kai reikia, jie - žemdirbiai auginantys mango ir kokosus, kai reikia jie tampa partizanais, ginančiais savo šeimas ir namus nuo pavojaus. Sukilėlių veidai atšiaurus ir grubūs, matę daug pikto ir blogo, kraujo ir purvo, neapykantos ir vargo. Vienas veidas nusišypso parodo pirštu į mano fotoaparatą ir paprašo būti įamžintam. Su šypsena. Ir su šautuvu.
Gyvenimas Pagalatane bendruomeniškas. Atėjus pasisotinimo metui patiesiamas didžiulis čiužinys, ant kurio padedami po bananų lapais paslėpti ryžiai ir žuvis. Svečiai gi tuo tarpu kviečiami prie stalo. Net sunku patikėti, kad tiek daug žmonių susirenka vos iš kelių namų. Moterys čia gimdo dažnai, jei ne kasmet, tai kas du metai. Dažnoje šeimoje yra 10 ar net daugiau vaikų, o tėvų amžius neviršija 45, reiškia "fabrikas neuždarytas". Kai kurie vyrai turi po kelias žmonas. Štai Bapa Joe (Bapa - dėdė), kuriam 57 metai - neseniai susilaukė dar vieno palikuonio. Jis turi keturias žmonas, kurios padeda viena kitai, daugiau kaip dešimt vaikų ir dešimtis giminaičių, kai kurių vaikų vardų net nežino, sunku, sako, visus atsiminti... Bapa Joe tėvas , kuriam 94 metai turi dvi žmonas, vienai iš jų 47, taigi pamotė jaunesnė už patį Bapa Joe. Didelės šeimos ir plati bendruomenė - galimybė įveikti stresą ir jaustis saugesniam.
Prieš išvykdami į Pagalataną, turėjom užsiregistruoti Karmen miestelio policijos nuovadoje. Vėliau policijos nuovados komisaras Karmelio siuntė po 5 žinutes kasdien klausdamas, ar viskas gerai. Grįžus į Karmen policininkai net netikėjo, jog mes apsilankėme Pagalatane - "Jūs ten tikrai buvote?!". Šia įsimintiną dieną policininkai atėjo su išeiginėmis uniformomis - įsiamžinimui su keistuoliais užsieniečiais. Policijai tai didelis pliusas bei kritusio autoriteto prikėlimas.
Vaikai ir paaugliai su ginklais
Sarif Agvakas - dar viena itin konfliktiška vietovė centriniame Mindanao, Magindanao provincijoje. Prisijungiame prie keliolikos karinių visureigių konvojaus, pakeliui per pelkėtas Liguasu vietoves į Sarif Agvaka, kur aukšto rango tarptautiniai karininkai vykdo tyrimą - vos prieš keletą dienų čia vyko susišaudymas tarp Moro sukilėlių bei vyriausybės armijos. Dažnai tokie susišaudymai virsta į didesnius konfliktus, kurių pasekoje smarkiai didėja pabėgėlių skaičius evakuacijos centruose.
Taip atsitiko ir dabar. Sarif Agvakas pavirto į vaiduoklių miestelį, vien kelias į jį atrodo pačių pragaro mašinų išmaltas, o kulkų žymės medžiuose ir užkalti namų langai bei durys geriausi liudininkai to, kas įvyko. Atvykus į bet kurią bendruomenę centriniame Mindanao iš visų kampų pasipila smalsūs, bet kuklūs vaikai, o čia jų nėra. Sarif Agvaka liko saugoti būrys vietinių, tarp kurių keli paaugliai, tempiantys su savimi didelius grėsmingus ginklus, bei apsijuosę diržais, kurių kišenėse sprogstamieji užtaisai.
Su ginklais ar be ginklų - jie yra vaikai. Tačiau karo mašina reikalauja aukų. Paaugliai labai gerai jaučiasi šalia ginklų. Kai kurie iš jų per karą prarado artimuosius ir nebeturi pasirinkimo, o ginklas - vienintelė priemonė išreikšti savo politinį balsą.
Tarptautiniai stebėtojai-tyrėjai atvyko iš Malaizijos ir Brunėjaus, kur žmonės savo gymiu panašūs į filipiniečius, todėl ne vienoje bendruomenėje mes buvome palaikyti vieninteliais tikraisiais tarptautiniais stebėtojais, nors esame tik savanoriai, dirbantys taikos organizacijoje. Vis dėlto, baltos odos stereotipas giliai įsišaknijęs vietinių žmonių sąmonėje, jeigu esi baltaodis, reiškia esi svarbi asmenybė, žinoma, gabenanti su savimi kuprinę pilną dolerių...
Kelias atgal į "civilizaciją" iš Sarif Agvako vėlgi veda per Liguasu pelkynus, kurie būtų tikras rojus fotografams ir etnografams. Čia natūraliose purvo voniose krykštauja laimingi vaikai, iš lapų ir sakų sukonstruoti nameliai ramiai tyvuliuoja tarp tirštų pelkės žolynų, per kuriuos manevruodami savo valtimis bando prasibrauti žuvis ir krabus gaudantys bei vertingus augalus renkantys ūkininkai.
Svečiuose pas Minandanao gentį Manobo
Taikos procesas Mindanao vyksta tarp trijų religinių/etninių grupių - krikščionių, moro (musulmonų) ir lumadų (senųjų Mindanao genčių). Lumadai yra labiausiai ignoruojama grupė, todėl ir neturtingiausia. Lumadai visąlaik buvo lengviausiai pažeidžiami žmonės Mindanao, atėję musulmonai juos bandė atversti į islamą, atėję krikščionys atėmė jiems priklausančias žemes ir pradėjo miškų kirtimo epochą. Lumadus sudaro 18 skirtingų genčių, didžiausios iš jų Manobo, T'boli, Bagobo ir Subanon.
Praeito šimtmečio pradžioje Lumadai dominavo 17 iš 24 Mindanao provincijų, dabar jie tesudaro vos 6% visų salos gyventojų. Jie išlieka spalvingiausiais ir keisčiausiais salos žmonėmis. Ypač įdomi didžiausia salos etninė gentis Manobo. Šios genties moterys kramto kartų tabaką ir rūko stiprias cigaretes, vyrai mėgsta dabintis spalvingais apdarais, išraižytais įvairiausių ornamentų bei apkabinėtų blizgučiais.
Mes apsilankėme Arakane, Manobo genties sostinėje. Arakanas įsikūręs slėnyje iš visų pusių apsuptame šveicariško grožio kalnais. Slėnį puošia smaragdiniai ežerai ir auksinės pievos, tačiau įdomiausi čia - žmonės. Nemaža dalis Manobo žmonių jau priėmė krikščioniškąjį tikėjimą, likusieji vis dar animistai. Kiekviena gentis turi savo "Datu" kuris yra šešėlinis bendruomenės vadas, arba "neoficialus meras". Čia taipogi galioja savotiškas linčo teismas o jo sprendžiamoji galia tenka Bae. Bae yra dar viena neoficiali bendruomenės lyderė, būtinai moteris.
Arakane mūsų laukė Bae Magdalena, vietinės bendruomenės galva. Didžiąją dalį laiko praleidome Lumadu kongrese, tačiau linksmiausia patirtis laukė Lumadu namuose.
Visa Arakano genties giminė gyvena viename dideliame name, kuris taipogi yra ir Manobo genties biuras. Vakarienės metu buvome pasodinti prie specialaus svečių stalo, už kurio sėdėjo visų genčių vadai - Datu.
Gyvenimas čia nepaprastai paprastas. Be didesnių patogumų ir privatumo. Aplinkui bėgioja krūvos vaikų, kurie man visada kelia didžiausią džiaugsmą, o mano fotoaparatas ir saldainiai jiems kelia tokį susidomėjimą, kad net pradeda lipti "ant galvos", nors iš pradžių būna tokie nedrąsūs, kad net akių kontakto vengia.
Sunku buvo tai priimti, bet mums trims buvo paruoštas didelis patogus kambarys, kai tuo tarpu likę 70 genties narių nakvojo vos 3 kambariuose. Vieni po stalais, kiti ant jų. Dar kiti visai nemiega. Vakare į mūsų kambarį prigužėjo kelios dešimtys smalsuolių, kas netilpo, stebėjo pro langus, šypsojosi ir klegėjo, pirštais rodydami į mūsų "ilgas nosis". Naktį pabusdamas išsigąsdavau pamatęs už lango galvos šešėlį, smalsiai ir tyliai žiūrintį į mane - miegantį... Šurmulys tęsiasi visą naktį, nenutrūksta iki pat 4 valandos ryto. Tada valanda tylos, vėl klegėjimas, barbenimas į duris ir visu garsu užsuktas magnetofonas -"labas rytas!"
Vaikai čia turi kuprines, bet į mokyklą neina - neturtingi. Dažniausiai tėvai į mokslus gali išleisti tik vyriausias atžalas.
Kitos dienos tikslas - kelionė į Arakano kalnus, kur gyvena Tinananan gentis - žmonės garbanotais plaukais ir daug tamsesnių bruožų nei filipiniečiai, primenantys mulatus. Mano plaukai taipogi garbanoti, todėl vietiniai pakrikštijo mane Tinananan genties nariu, nukirto cukranendrė ir padovanojo krikšto proga...