Kražių miestelis ne vieną šimtmetį buvo svarbiausias Žemaitijos švietimo ir religinio gyvenimo centras. Kultūrinis, architektūrinis, istorinis vienos seniausių Lietuvos gyvenviečių paveldas mena garbingą krašto ir visos tautos praeitį, kurią įprasmino gyventojų pasipriešinimas caro valdžios siekiui uždaryti vietos katalikų bažnyčią. Kražiškių kova iki šiol minima kaip neabejotinas brandžios tautos savimonės pavyzdys, o tragiškus įvykius menanti benediktinių vienuolyno Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia pagaliau išgyvena tikrąjį renesansą.
Skubėjo restauruoti
Mūrinė Kražių bažnyčia – puikus vėlyvojo baroko stiliaus architektūros pavyzdys. Ji pailgo stačiakampio plano, vidutinio dydžio, su būdingu dvibokščiu fasadu. Šventovės interjerui išskirtinumo teikia didžiausi Žemaitijoje vargonai, o puošniausio pagrindinio altoriaus akcentas – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas su sidabro ir paauksuotais aptaisais.
Restauratoriai garsiosios Kražių bažnyčios duris pirmą kartą pravėrė tik 2008 metais. Nors restauravimo darbų projektas buvo parengtas bemaž prieš 20 metų, jo įgyvendinimas vis nusikeldavo neradus lėšų. Dabartinės bažnyčios vietoje vienuolės benediktinės dar XVII amžiuje įkūrė vienuolyną – maldingumo ir dorovingumo pavyzdį žemaičių moterims. 1757 metais vienuolių pastangomis pradėta statyti ir mūrinė bažnyčia – ta pati, kuri XIX amžiaus pabaigoje visame pasaulyje išgarsėjo dėl pasiaukojamų žmonių pastangų išsaugoti laisvą tikėjimą.
Išdaužyti bažnyčios langai ir apirusi stogo danga darbus prieš trejus metus pradėjusiems restauratoriams atrodė mažiausios problemos. Specialistams didesnį nerimą kėlė vietomis supuvusios medinės stogo konstrukcijos, kurias reikėjo pakeisti naujomis, apirę bažnyčios bokštai ir dekoratyviniai apdailos elementai.
Šios ligos neaplenkia beveik visų istorinių pastatų, „Statybai ir architektūrai“ pasakojo čia dirbantys specialistai, bet Kražių bažnyčioje jos buvo tokios senos, tad atėjo diena, kai istorinė bažnyčia ėmė kelti pavojų ir į pamaldas besirenkantiems tikintiesiems, ir čia užsukantiems svečiams. Gavus lėšų svarbiausiems bažnyčios restauravimo darbams, 2008 metais pradėti pietinio bokšto, apsidės, šiaurinės ir pietinės zakristijų stogų bei šiaurinio bokšto restauravimo darbai.
Pirmiausia gelbėtas kiauras bažnyčios stogas, nes presbiterijoje vanduo tekėjo tiesiog ant altoriaus. Sutvarkytos laikomosios jo konstrukcijos, restauruoti kryžiai, šiaurinis ir pietinis bokštai, atkurtos unikalios architektūros netektys, komentavo įmonės „Lietuvos paminklai“ specialistas, projekto administravimo ir techninės priežiūros vadovas Vytautas Liubinas.
Įmonės „Lietuvos paminklai“ direktorius Vydmantas Drumsta pabrėžė, kad labai svarbu laiku ir tiksliai įvertinti kultūros paveldo objekto būklę. Kiaurą stogą, yrančius pamatus visada reikia tvarkyti nedelsiant, nes neatlikus šių darbų pastatą išgelbėti nuo sunykimo tampa neįmanoma misija.
Pristigo informacijos
Restauratoriai buvo pasiryžę ne tik restauruoti, bet ir atkurti dvibokštės miestelio bažnyčios bokštus tokius, kokius suprojektavo architektas, matematikas, jėzuitas Tomas Žebrauskas. 1820 metų vizitacijos akte rašoma, kad pagal architekto projektą XVIII amžiaus viduryje pastatytos bažnyčios bokštai nebuvo baigti. Manoma, jie turėjo būti aukštesni nei išlikę dabar. Tik istorikų spėjimų nepavyko patvirtinti – nerasta jokios ikonografinės medžiagos, tad bokštai liko tokie, kokie buvo, apgailestavo dar viena „Lietuvos paminklų“ į šį objektą deleguota specialistė – projekto vadovė, Projektavimo ir restauravimo instituto architektė Audronė Lainiauskaitė. Bet šiaip ar taip bokštai buvo kritinės būklės, tad teko ne tik juos permūryti, bet ir suformuoti dekoratyvinius elementus, karnizus.
Pasak A. Lainiauskaitės, bažnyčios langai ir įspūdingas interjeras nukentėjo dar Kražių skerdynių metu. Be to, po jų, net iki 1908 metų, bažnyčia buvo uždaryta ir per tą laiką dar labiau sunyko. Kai pagaliau buvo grąžinta tikintiesiems, iškart atliktas rimtas remontas: sutvarkyti langai ir durys, stogas uždengtas gontais, bokštai ir du priestatai – skarda, sudėtos medinės grindys. Bet ir šių darbų buvo maža, kad statinio būklė būtų stabilizuota: bažnyčios mūras seno drėkdamas per apirusias pastato vietas, ypač kampus.
Pradėjo nuo šveitimo
Pakeitus stogą ir sutvarkius pamatus, šiuo metu tęsiami praėjusiais metais lapkričio mėnesį „Lietuvos paminklų“ užsakymu pradėti bažnyčios fasadų restauravimo darbai. Restauratoriai įsipareigojo grąžinti tikintiesiems vieną gražiausių Lietuvos kultūros ir istorijos paminklų: restauruoti fasadus, duris, langus bei laiptus, įrengti nuogrindas, sutvarkyti kritulių kanalizavimo sistemą.
Fasadų tvarkybos darbus atlieka įmonė „Restauracija“. „Restauruojame mūrą, tinką, duris, tvarkome langus, įrengsime naujus laiptus“, – apie nuveiktus ir laukiančius darbus pasakojo šios įmonės direktoriaus pavaduotojas Andrius Striūna.
Tikimasi visiškai sutvarkyti bent pagrindinį fasadą, kurio būklė, pasak bažnyčioje dirbančių specialistų – nepavydėtina. Tiesa, ne visiems darbams atlikti pakanka finansavimo. Dalį reikalingų lėšų skyrė Kultūros paveldo departamentas iš Lietuvos Respublikos ir Šv. Sosto paveldotvarkos darbų programos, prisidėjo ir Kelmės rajono savivaldybė bei Kražių parapija, finansavimas skirtas ir iš Valstybės privatizavimo fondo pagal Žemaičių krikšto programą, bet visa projektui reikalinga suma – 1,9 mln. litų – dar nesurinkta.
Kražių bažnyčią naujam gyvenimui kelia nemenka atestuotų profesionalų komanda: architektai, mūro drėgmės, tinko sudėties nustatymo tyrėjai, konstruktoriai, geologai, archeologai, aukščiausios kategorijos restauratoriai ir kiti specialistai. Pirmas fasadų tvarkymo darbų etapas buvo itin nešvarus: pajuodusias, apaugusias samanomis ir vietomis netgi sutrūkinėjusias bažnyčios sienas pirmiausia teko nušveisti. Dalis apirusio tinko buvo pašalinta, dalį pavyko išsaugoti, kai kur pakeistos aptrupėjusios plytos.
Papildomai imtasi skardinimo darbų – taip tikimasi bažnyčios fasadus apsaugoti nuo visa ardančio vandens. Atlikus šiuos bažnyčios gelbėjimo darbus, pereita prie langų ir durų. Langų rėmai buvo pažeisti korozijos, stiklai išdaužyti. „Išsaugojome senuosius metalinius rėmus, kurių būklė gana gera. Pasisekė juos išimti, apvalyti, nugruntuoti, padengti gerais dažais ir įstiklinti stiklo paketais. Dabar langai bus sandarūs“, – atliktu darbu džiaugiasi A. Striūna.
Restauruos skulptūras
Autentiškas pagrindines ir šonines medines bažnyčios lauko duris taip pat dar įmanoma restauruoti: bus sutvarkytos spynos, įstatyti trūkstami kalviški vyriai. Kitos durys, kurių laikas ir žmonės mažiau pagailėjo, bus atkurtos remiantis polichrominiais, architektūriniais tyrimais. Laiptų būklė irgi prasta: betonas nuo kritulių, ilgo vaikščiojimo nusėdęs, išbyrėjęs – viską teks sutvarkyti, pasakojo architektė A. Lainiauskaitė.
Ateinančiais metais planuojama restauruoti priekiniame fasade esančias dažytas betonines maždaug 2,9 metro aukščio Šv. Scholastikos ir Šv. Benedikto skulptūras. Kol kas šie darbai atidėti dėl nepalankaus žiemos oro. „Be to, pirmiausia reikia skulptūras geriau patyrinėti: atlikti polichrominius tyrimus, išsiaiškinti, kokiomis spalvomis jos buvo dažytos, iš kokių medžiagų padarytos.
Nenorėjome blogai atlikti mums patikėto darbo, tad jų kol kas netvarkysime“, – aiškino įmonės „Restauracija“ direktoriaus pavaduotojas A. Striūna. Dalį skulptūrų paslapčių specialistai jau išsiaiškino: jas ardant rasta ir medžio, ir metalinių tvirtinimo strypų, nuodėgulių drėgmei sugerti.
Darbai jau ženklūs
Kad darbai būtų atlikti laiku ir kokybiškai, rūpinasi įmonė „Lietuvos paminklai“. „Viskas nuo projekto iki galutinio produkto“, – taip savo darbą šiame projekte apibūdino techninės priežiūros vadovas V. Liubinas. Visi pagrindiniai atsakomybės reikalaujantys darbai atiduoti į „Lietuvos paminklų“ komandos rankas: patyrę valstybinės įmonės specialistai parengė projektą, jiems skirtos užsakovo funkcijos, administravimo darbai, techninė priežiūra, jiems teks objektą ir priduoti komisijai. Tokia sistema pati racionaliausia, įsitikinęs „Lietuvos paminklų“ direktorius V. Drumsta: pavyzdžiui, rengiant projektą surenkama nemažai informacijos, kuri paskui projekto rengėjų kolegoms gelbėja atliekant kultūros paveldo objekto tvarkybos darbus.
Lapkričio mėnesį Kražių bažnyčios gelbėtojai nubrėžė brūkšnį ties antro etapo pabaiga. Dabar jau ne tik specialistams akivaizdus jos grožis. „Bažnyčia atrodo įspūdingai. Ne veltui istorijoje teigiama, kad ji viena gražiausių Žemaitijoje“, – sakė techninės priežiūros vadovas V. Liubinas.
Atjaunėjusia bažnyčia džiaugiasi ir Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro muziejaus vedėjas Vygandas Mažonas. „Labai džiugu kas dieną matyti vis gražėjančią bažnyčią, ją restauruoti reikėjo jau seniai. Mažiems miesteliams bažnyčios yra tarsi vizitinės kortelės: kuo jos gražesnės, tuo mieliau būti tame miestelyje. Be to, objektas yra svarbus puoselėjant jaunosios kartos pasididžiavimą garbinga mūsų krašto istorija ir didžiais žmonėmis. Negalima apleisti valstybei svarbių objektų priežiūros ir tvarkymo, nes be praeities nebus ateities“, – sakė pašnekovas.
Kražių gyventojai irgi neabejingi šventovės atgimimui. „Didžiuojamės savo seneliais ir proseneliais, kurie tokiais sunkiais laikais sugebėjo apginti savo šventovę, saugojo ją, puoselėjo ir puošė. Todėl ir mes labai džiaugiamės, kad valstybė skyrė lėšų bažnyčios renovacijai. Dabar mūsų bažnyčia – lyg balta gulbė. Tikimės, mums, parapijiečiams, prisidedant prie remonto jis bus sutvarkyta visapusiškai“, – gyventojų viltis išsakė kražiškė Elena Liekienė. Viena vertus, parapijiečiai noriai aukoja, kad bažnyčios restauravimo darbai ir toliau sparčiai vyktų. Kita vertus, darbų nepaskubinsi. Technologiniai procesai, kurie reikalauja išlaikyti tam tikrus terminus – neišvengiami.
Nepamiršta ir koplyčia
Restauratorių dėmesio sulaukė ir šalia bažnyčios, dešinėje šventoriaus pusėje, stovinti iš skaldyto akmens XIX amžiaus pirmojoje pusėje pastatyta Šv. Roko koplyčia. Restauruoti koplyčios fasadai, visi dekoro elementai, atkurtas frontonas, svarbiausius darbus vardijo A. Lainiauskaitė. Rugpjūčio mėnesį čia vykstantys Šv. Roko atlaidai sutraukia maldininkų iš visos Žemaitijos. Šiam šventajam, laikomam visų ligonių, ypač sergančių maru ir kitomis epideminėmis ligomis, globėju, meldžiamasi už tai, kad globojo Kražių miestelio bei apylinkių gyventojus 1710–1711 metų siautusios maro epidemijos metu.
Bažnyčia kražiškių akimis
Nors nuo skaudžių Kražių įvykių praėjo jau daugiau nei šimtmetis, kovos su kazokais laikus vis dar mena bažnyčioje išlikęs suolas. Pasakojama, kad prie jo kazokai, atvykę susidoroti su tikinčiaisiais, buvo pririšę savo arklius. „Ši bažnyčia yra viena reikšmingiausių Žemaitijoje, galbūt ir visoje Lietuvoje. Jeigu Kražių parapijos žmonės anuomet taip atkakliai nebūtų jos gynę, manau, šiandien nebūtų nė vienos bažnyčios Kražiuose, o jų anksčiau būta net trijų“, – kalbėjo Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro-muziejaus vedėjas Vygantas Mažonas.
Kražių žemė minima 1253–1257 metais Mindaugo raštuose. Karų su kryžiuočiais metu ji buvo pagrindinė Žemaitijos gynybinės sistemos grandis. Ir Kražiai laikomi svarbiausiu to meto Žemaitijos kariniu administraciniu punktu. XIV amžiaus pabaigoje–XV amžiaus pradžioje jie jau minimi tarp svarbiausių žemaičių gyvenviečių, nes buvo didžiojo kunigaikščio vietininko buveinė. O XV amžiaus pradžioje Kražiai tapo pavieto centru. Jie kūrėsi kairiajame Kražantės upės krante, kur buvo palankios sąlygos gintis ir gyventi. Todėl 1416 metais buvo pastatyta viena pirmųjų Žemaitijoje parapinių bažnyčių.
Nuo XVI amžiaus Kražiai buvo Žemaitijos teismų vieta ir jau vadinti miesteliu. Tada jiems suteiktas grafystės centro titulas, o XVI amžiaus viduryje prie parapijos ėmė veikti pradinė mokykla. Po 1559 metų Kražiai atiteko Mikalojui Radvilai Juodajam, kuris čia pastatė mūro pilį. 1557-aisiais jie tapo valsčiaus centru, čia vyko turgūs, ėjo prekybos traktas į Livoniją.
XVII–XVIII amžiuje Kražiuose veikė net keturi vienuolynai: jėzuitų, rokitų, marijaviečių, benediktinių. Šiuo laikotarpiu tai buvo didžiulis katalikybės centras Žemaitijoje. O 1616 metais jėzuitams įkūrus Kražių kolegiją, tai buvo vienintelė tokio tipo mokykla Žemaitijoje. Šalia kolegijos veikė aukštoji filosofijos ir teologijos mokykla jėzuitų ir apylinkės dvasininkų mokslo žinioms semtis. Beje, kiekvienas vienuolynas turėjo savo bažnyčią. Viena didžiausių ir gražiausių Žemaitijoje buvo Kražių jėzuitų bažnyčia, turėjusi net 12 altorių.
Savo stiliumi ir didingumu neatsiliko ir moterų benediktinių vienuolyno bažnyčia, statyta 1757–1763 metais. 1891-aisiais buvo likusios dvi bažnyčios: medinė parapijos bažnyčia ant Vytauto kalno ir mūrinė benediktinių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia. Šią vienuolės pastatė savo lėšomis. Ją projektavo buvęs Kražių kolegijos ir Vilniaus universiteto profesorius Tomas Žebrauskas. Likęs medinis vienuolynas ir mūrinė bažnyčia buvo aptverti aukšta tvora, teikusia vienuolynui didingumo. Dabar iš viso vienuolyno ansamblio liko vienuolyno bažnyčia, šventoriaus tvora ir dešinėje šventoriaus pusėje stovinti iš skaldyto akmens XIX amžiaus pirmojoje pusėje statyta keturių kolonų portiku ir raštais puošta Šv. Roko koplyčia.
Bažnyčia dvibokštė, įkomponuota į reljefą. Barokinis jos frontonas aukštesnis už abu šoninius aštuonkampius bokštus. Priekiniame fasade dominuoja vertikalios linijos: kolonos, piliastrai, centrinėje fasado dalyje – aukšti pusapvalėmis arkomis baigiami langai. Šoninėse priekinio fasado dalyse – dvi nišos, kuriose pastatytos medinės Šv. Benedikto ir Šv. Scholastikos skulptūros. Rūsiuose po bažnyčia yra laidojimo vietų. Prieš centrinį įėjimą pastatyti vartai, juose 1993 metais, pažymint Kražių skerdynių 100-ąsias metines, virš įėjimo arkos Remigijaus Midvikio padaryta bronzinė bareljefinė plokštė, vaizduojanti bažnyčios gynimo vaizdus.
Bažnyčia vienanavė, su kvadratine presbiterija, abipus kurios iš vieno šono šliejasi koplyčia, iš kito zakristija. Kairėje bažnyčios pusėje – uždara galerija su laiptais, jungianti vienuolyną su vargonų choro tribūna. Choro tribūnos ir 2 balkonai iškyla virš arkomis sujungtų piliorių. Ši bažnyčia yra įtraukta į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą.
Bažnyčios interjere dominuoja puikaus darbo centrinis mūrinis barokinis altorius, kurio įvairūs pakartojimai atlikti vietos meistrų. 2007 metais tuomečio bažnyčios klebono Alionido Budriaus rūpinimusi buvo atkurtas 1983 metų altorius.
Baisiausiu prievartinės rusifikacijos ir provoslavinimo faktu Lietuvos istorijoje laikomas Kražių benediktinių vienuolyno, kapinių ir bažnyčios gynimas, tapęs žinomu visame pasaulyje. 1891 metų gruodžio 12 dieną Rusijos caras davė įsakymą uždaryti Kražių vienuolių benediktinių vienuolyną, jų bažnyčią ir kapines, o vienuoles perkelti į Kauną, to paties pavadinimo vienuolyną.
Kražiečiai su tuo sutikti negalėjo. Prisimindami Tytuvėnų ir Kęstaičių bažnyčių gynimą, žmonės pradėjo rinktis ne tik iš Kražių, bet ir iš daugelio aplinkinių parapijų, budėti dieną ir naktį. Tarp taikių vietos gyventojų ir caro kazokų įvyko kruvinas susirėmimas. Žuvo devyni gynėjai, apie 50 žmonių sužeista, daugybė išplakta. 1894 metais Vilniuje įvyko kražiečių teismas, kur buvo kaltinama 70 žmonių, keturi organizatoriai nuteisti dešimčiai metų katorgos. Šis įvykis plačiai nuskambėjo visame pasaulyje.
Apie tai rašė Prancūzijos, Anglijos, Italijos, Vokietijos spauda. JAV lietuviai rinko aukas ir kitais būdais stengėsi padėti kražiečiams.
„XIX amžiaus pabaigos, tautos nacionalinio išsivadavimo epochos, įvykiai Kražiuose analogiški tiems, kuriuos mūsų kartos Lietuvos žmonės išgyveno XX amžiaus pabaigoje, vaduodamiesi iš komunistinės vergijos ir sovietinio okupacinio genocido“, – atkreipė dėmesį turtingą Kražių miestelio istoriją drauge su V. Mažonu „Statybai ir architektūrai“ papasakojęs M. K. Sarbievijaus kultūros centro vyr. muziejininkas Edvardas Dirmeikis.
