Pagaliau VPT vadovas nėra nepriekaištingos reputacijos valstybės tarnautojas, nes apie tai, kad jam buvo siūlomi kyšiai, nepranešė specialiosioms tarnyboms – kaip tokios reputacijos tarnautojas privalėtų padaryti.
Tai – viena iš išvadų, kurią galima padaryti susipažinus su Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Vilniaus apygardos prokuratūros argumentais, pagrindžiančiais jų sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl Ž. Plytnikui esą daryto spaudimo.
Galima ir kitokia nuomonė bei išvados. Pavyzdžiui, kad prokurorai iki galo neatliko savo darbo, kad tai jie pasidavė kažkieno spaudimui, pabūgo, nepanoro „terštis“, nesugebėjo, nesurinko duomenų. Tokiu atveju Ž. Plytnikas yra sąžiningas tarnautojas ir žmogus, aršiai kovojantis su neskaidriais viešaisiais pirkimais, korupcija ir panašiomis negerovėmis. Deja, direktorius šioje kovoje vienišas, jam nepadeda ir jo nesupranta teisėsaugininkai, ko gero, vienaip ar kitaip tarnaujantys tiems patiems spaudimu užsiimantiems veikėjams.
Kuri versija tikresnė, ko gero, galėtų atsakyti tik pats VPT vadovas. Tačiau susidaro įspūdis, kad jis – mažakalbis. Galbūt todėl, kad jis iki šiol patiria kažkieno spaudimą? Norėtų prabilti, tačiau negali. Belieka tik mėtyti užuominas apie tai, kad „mano atstatydinimo siekia daug įtakingų žmonių“.
Panašiai buvo ir iki garsiosios „pažymos dėl spaudimo“ atsiradimo. Iš pradžių Ž. Plytnikas kalbėjo abstrakčiai. Pažymoje jau buvo nurodytos konkrečios pavardės. Tuomet paaiškėjo, kad VPT vadovas užsimojo ne juokais. Spaudimu apkaltino Vyriausybės kanclerį, aplinkos ministrą, jo patarėją, Seimo narį, tuometinį ūkio viceministrą ir dar kažką iš aukštų pareigūnų.
Juokinga, tačiau po prokurorų išvados šie žmonės galėtų sviesti klausimą: tai kas ką iš tikrųjų spaudė? Mes Ž. Plytniką ar jis mus? Kreipdamasis į teisėsaugą, priversdamas eiti į apklausas, nerimauti dėl to, koks bus sprendimas ir jo pasekmės. Kanclerio, ministro ar Seimo nario vietoje dar gerai pagalvočiau, ar nevertėtų imtis atsakomojo manevro ir kreiptis į teisėsaugą dėl galimai padarytos žalos reputacijai (žiniasklaida daug rašė, pateikė kaip potencialius nusikaltėlius), dėl melagingo pranešimo apie nebūtą nusikalstamą veiklą (žinojo, kad nieko panašaus nėra, tačiau vis tiek kreipėsi), labai norint – ir dėl neracionaliai panaudotų valstybės išlaidų (pareigūnai dirbo, tyrė, naudojo išteklius, o rezultatas nulinis) ar kitos, dar originalesnės priežasties.
Kaip bebūtų, prokurorai sudavė skaudų smūgį VPT vadovui. Ir dar labai netinkamu metu, kai ant nosies – Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos verdiktas (VTEK), po kurio paaiškės, supainiojo Ž. Plytnikas viešuosius ir privačius interesus ar ne.
Šalia to – papildomi nemalonūs akcentai. Pirmasis – svarstymai apie tai, teisėtai ar ne Ž. Plytnikas tapo VPT direktoriumi. Antai žiniasklaida skelbia, jog kandidato anglų kalbos žinios galimai buvo ne tokios, kokių reikalaujama. Antrasis – konfliktas su dabar jau buvusia pavaduotoja, kurią Ž. Plytnikas atleido iš tarnybos. Žiniasklaidoje vėlgi skelbiama, jog VPT vadovas galimai neturėjo teisės jos atleisti, nes moteris pristatė pažymą, jog šiuo metu laukiasi. Dabar, skelbiama, ji kreipėsi į prokuratūrą prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Ž. Plytniko lūpomis esą išsakytų šmeižikiškų teiginių.
Aštrių akmenukų daugiau nei reikia. Tokioje situacijoje Ž. Plytnikui, ko gero, vertėtų prabilti. Ir kuo garsiau. Žinoma, jei jis turi ką pasakyti – ir turi kuo pagrįsti savo žodžius. Ne iš serijos „mane spaudžia, bet nesakysiu, kas“, tačiau aiškiais, konkrečiais teiginiais.
Priešingu atveju gali ateiti diena, kai VPT vadovo niekas nebenorės klausyti. Kaip garsiai ir įtikinamai jis bekalbėtų. Pavyzdžiui, taip gali nutikti, jei VTEK sprendimas jo atžvilgiu bus neigiamas. Nežinia, ką tuomet darytų Ž. Plytnikas, bet situacija nori nenori peršasi lyginama su buvusio jo viršininko ir patrono, tos pačios garsiosios „spaudimo“ pažymos bendraautoriaus, buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio epopėja. Po neigiamos VTEK išvados ministras, pamename, atsistatydino.
Kita vertus, reiktų būti iki galo teisingiems ir pripažinti, kad sulig Ž. Plytniko atėjimu vadovauti VPT tarnyba pakilo tarsi feniksas iš pelenų. Ir tikrai daug nuveikė kovodama su neskaidriais viešaisiais pirkimais. Labai aktyviai dirbo ir tebedirba srityje, kuri ilgą laiką buvo tarsi negyjanti žaizda. Sektorius, kuriame valstybė prarasdavo milijonus, gal net milijardus. O dalis šių pinigų, tikėtina, nusėsdavo nesąžiningų asmenų sąskaitose ar tiesiog kišenėse.
Beje, jei jau būti iki galo teisingiems, reiktų pasakyti ir kitką. Teko girdėti ne vieną ir ne du atvejus, kuomet VPT savo veiksmais, draudimais ir panašiu elgesiu ilgam atidėjo sutarčių pasirašymą, taip visų pirma pakenkdama viešajam interesui. Tais atvejais sutartys vis tiek būdavo pasirašomos (dažniausiai – po tai leidžiančio teismo verdikto), tačiau brangus laikas jau būdavo prarastas. Ir galutiniai vartotojai – gyventojai – gaudavo nepilnas, nekokybiškas paslaugas, gaudavo jas kur kas vėliau nei tikėjosi ir t.t. Pažeisti teisėti lūkesčiai ir visa kita. Tikėkimės, kad tokie atvejai buvo labiau išimtis nei taisyklė. Tiesiog per darbus žmonės persistengdavo ir tiek. Už iniciatyvą juk neturėtų būti baudžiama, ar ne?
Premjeras Andrius Kubilius ir finansų ministrė Ingrida Šimonytė mėgsta cituoti šaunųjį kareivį Šveiką. Pacituosiu ir aš. Jei tiksliau, ne jį patį, o vieno iš daugybės Šveiko riestų istorijų herojų, kuris sakė: „Tylėk ir Dievą mylėk“. Regis, būtent tokia filosofija šiuo metu vadovaujasi VPT vadovas. Ką gi, pažiūrėsime, ar ši filosofija padės jam atsilaikyti – ar taps akmeniu, kuris ims ir nuskandins.