Vokiečių kalbos ekspertai: dabartinė švietimo politika žlugdo antras užsienio kalbas

Lietuvos mokyklose varžybose tarp užsienio kalbų į vienus vartus muša anglų kalba. Kurį laiką stipriai užgožtos vokiečių kalbos vadovėlių vėl griebiasi daugiau mokinių, tiesa, dažniau kaip antrosios kalbos. Tačiau mokiniai dažnai 11-oje klasėje spjauna į antrąją kalbą ir išbraukia ją iš pasirinktų disciplinų sąrašo. Tokia situacija kelia susirūpinimą vokiečių kalbos specialistams ir vokiško verslo atstovams, kurie jaučia vokiečiakalbių trūkumą.

Apie vokiečių kalbos situaciją ir perspektyvas Lietuvoje diskutuota trečiadienį Vilniaus universitete konferencijoje „Quo vadis, deutsche Sprache?“, kurią organizavo Vokietijos alumnų portalas bei Lietuvoje veikiantys Vokietijos alumnų klubai (DAAD, DBU, IPS, KAAD). Diskusijos metu dažnai aidėjo kritika švietimo politikai, kuri nereikalauja mokyklos baigti bent su dviejų kalbų pažymiais atestate.

Du trečdaliai atsisako

„Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimas, kad mokyklos baigimui pakanka vienos užsienio kalbos, - nesuvokiamas. Yra nedaug mokinių, kurie Lietuvoje baigia mokyklą su dviem užsienio kalbomis. Nekalbant apie tris ar keturias užsienio kalbas, kas yra normalu Europoje“, - konferencijoje sakė Lietuvos vokiečių kalbos mokytojų ir dėstytojų draugijos pirmininkė Rasa Kazlauskienė ir prikaišiojo ŠMM, kad, jei ne mokytojų pasipriešinimas, ministerija būtų įstatymu įtvirtinusi, jog pirmoji užsienio kalba būtų būtinai anglų.

Renginyje, į kurį atvykti laiko nerado nei švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, nei jo pavaduotoja, Vokietijoje besistažavusi Nerija Putinaitė, tarp žiūrovų buvusi ŠMM Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyr. specialistė Vilija Sipaitė sureagavo į priekaištus. „Mes manome, kad kiekvienas atsakingai renkasi savo gyvenimo perspektyvą, mokydamasis dalykus, kurie yra jam reikalingi“, - ji sakė, kad užsienio kalboms sudaromos vienodos pasirinkimo sąlygos.

Iš salėje susirinkusių žiūrovų pasigirdo komentaras, kad net ir neatsisakant antrosios užsienio kalbos, jos, kokia bebūtų – vokiečių, prancūzų ar rusų, įsisavinimas yra pasmerktas, nes mokiniai teturi dvi savaitines pamokas, kurių yra gerokai per mažai.

Vokietijos Goethe‘s instituto Lietuvoje Kalbos skyriaus vedėja Nijolia Buinovskaja priekaištavo, kad tokia švietimo politika yra pražūtinga: „Užsienio kalbos nėra lengvas dalykas, tačiau tai - raktas į sėkmingą ateitį šiuolaikiniame pasaulyje. Tuo tarpu galimybė atsisakyti antrosios užsienio kalbos 11 klasėje yra tiesiog fatališka. Du trečdaliai mokinių atsisako antrosios užsienio kalbos. Pirmoji dažniausiai yra anglų, kurios žinias jie toliau gilina universitetuose. Galiausiai į darbo rinką jie ateina su vienos kalbos žiniomis. Tokiai mažai šaliai tai blogai – fatališka.“

Verslui trūksta vokiečiakalbių, diplomatijai - nebereikia

Būtent konkurencinio pranašumo, kurį turėtų suteikti vokiečių kalbos žinios, pasigedo Vokietijos-Baltijos šalių prekybos rūmų Lietuvos biuro vadovo pavaduotoja Audronė Ercienė.

„Negaliu kalbėti optimistiškai. Tai problema“, - sakė ji ir pateikė pavyzdžių, kad jau kuris laikas pasitaiko atvejų, kai nepavyksta surasti tinkamų kandidatų net ir į labai geras pozicijas, jei darbdavys reikalauja vokiečių kalbos žinių. Todėl ji visų pirma vokiečių įmones perspėja, kad jei kandidatams pakaks anglų kalbos žinių, o vokiečių kalba nebus reikalavimas, pasirinkimas bus kur kas didesnis.

A. Ercienė apgailestavo, kad sumenkusios vokiečių kalbą žinančių gretos ir ragino mokytis šios kalbos, nes, pasak jos vis daugiau verslo iš Lietuvos kuriasi Vokietijoje, o ir pasaulyje yra apie 100 mln. žmonių, kuriems vokiečių kalba yra gimtoji, ir dar apie 80 mln., kurie moka kaip užsienio kalbą.

Tačiau skatinti mokytis vokiečių kai kuriose sferose nebeapsimoka. Diskusijoje buvo paminėta, kad prieš kelis metus buvo pakeisti patekimo į diplomatinę tarnybą reikalavimai vokiečių kalbos nenaudai. Būtinas reikalavimas yra mokėti dvi kalbas, pirmąją – anglų, o antrąją – prancūzų arba rusų. Anksčiau antrosios kalbos statusą turėjo ir vokiečių kalba.

Konferencijoje dalyvavęs ilgametis tarpparlamentinės grupės su Vokietija vadovas, o dabar vicepirmininkas socialdemokratas Justinas Karosas, kuris yra stažavęsis šioje šalyje, sakė nesistebįs tokiais pokyčiais: „Praktinis interesas suponuoja tokią situaciją. Pasakysiu kažkiek nepatriotiškai, kvaila ideologine prasme, džiaugiuosi, kad rusų kalba įgauna pripažintą statusą. Mūsų geopolitinėje situacijoje be rusų kalbos verstis labai sunku arba netgi neįmanoma. Žinant, kad buvę sovietiniai regionai niekada neišmoks tiek anglų kalbos, kiek mums reikėtų praktiniuose kontaktuose. Verslo srityje, ypač palaikant kontaktus į Rytus, reikalaujama greta anglų rusų kalbos. Ir tai yra normalu, nes tai ūkiniai santykiai.“

Rusų ar vokiečių?

Pastabomis apie rinkos dėsnius ir padėtį švietimo srityje konferencijoje buvo kiek aptrypti optimizmo daigai, pasirodę skelbiant žinias, kad vokiečių kalbą vėl imta rinktis dažniau, pastebėtas susidomėjimas ikimokyklinio ugdymo įstaigose bei vėliau mokyklose, pastebėta, jog daugiau mokinių renkasi vokiečių kalbą kaip trečią.

Vokietijos ambasadorius Matthias Mülmenstädtas visgi vylėsi, kad ši statistika duos vaisių ir ateityje, tačiau pripažino, kad Vokietijos užsienio kultūros politikos svarbiausias uždavinys – skatinti vokiečių kalbos sklaidą tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje, nes pozicijos yra stipriai apleistos. Jis sakė neturįs utopinių idėjų nukonkuruoti anglų kalbą, tačiau priminė, kad vokiečių kalba yra labiausiai paplitusi gimtoji kalba Europoje, tad ja susikalbėti galima su tikrai daug žmonių ir tai gali tapti dideliu privalumu konkuruojant darbo rinkoje.

„Šiandien į konferenciją susirinkusių žmonių skaičius – aiškus ženklas, kad vokiečių kalba turi šansų“, - sakė jis.

Seimo narys J. Karosas sutiko, kad Vokietijos optimizmas turi būti atsargus, nes pozicijos yra stipriai užleistos. Pasak jo, vokiečiai patys lengvai į savo vartoseną įsileido anglų kalbą, priešingai nei Prancūzija, kuri kietai ir kartais tiesiog į neviltį varančiai propagavo ir tebepropaguoja savo kalbą.

Lietuvos politikas žadėjo bandyti kelti vokiečių kalbą kamuojančias problemas politiniu lygiu, tačiau daug vilčių dėti nesiūlė: „Politikai yra tokie padarai, kurie dirba ten, kur mato politinę naudą – reitingą, rinkėjų balsus. Nedaug yra tokių, kurie atsiduos vokiečių kalbos propagavimui. Padaryti tai politine problema – neatsargiai optimistiškai. Be institucinio palaikymo vien entuziazmu galima mažiau pasiekti, tačiau nereikia turėti vilties, kad visi politikai puls propaguoti vokiečių kalbą.“