Tai truko iki 1907 m., kuomet prancūzų chemikas Eugene’as Schuelleris pradėjo gaminti plaukų dažus. Jų pagrindinis ingredientas buvo vadinamas parafenilenediaminas. Savo kompaniją Schuelleris pavadino “L’Oreal” – iki šiol ji yra plaukų dažų rinkos lyderė.
Plaukų šviesinimas tuo laiku vis dar buvo ganėtinai pavojingas – chemikalai sukeldavo galvos skausmus ir galvos odos nudegimus. Dažymo metu plaukai lūžinėdavo. Įprastinis šviesinimo metodas buvo peroksidas su amoniaku, sumaišytas su muilu, kad gautųsi pasta. Tokia formulė buvo naudojama iki ketvirtojo dešimtmečio.
Holivudas greitai suprato, kaip pritrenkiamai atrodo blondinės nespalvotame kine – taip atsirado Mae West, ir vėliau – Jean Harlow. Jean Harlow mirė trisdešimties; sklido kalbos, jog jai pakenkė plaukų dažai. Tačiau iš tiesų ji turėjo problemų su inkstais.
1931 m. Amerikos chemikas Lawrence’as Gelbas pristatė pirmąjį dažomąjį šampūną. Po dar aštuonerių tyrinėjimų metų jis sukūrė pirmuosius plaukų dažus, naudojamus namuose. Savo kompaniją jis pavadino dabar plačiai žinomu vardu “Clairol”.
Iki pat II pasaulinio karo moterys, dažančios plaukus, buvo laikomos “palaido elgesio”. Holivudas vaizdavo blondines kaip kvailas, kaprizingas ir amoralias. “Clairol”norėjo, kad kuo daugiau moterų pirktų naudojimui namie skirtus plaukų dažus, taip pat dažniau dažytų plaukus grožio salonuose, todėl kompanija kūrė įvairius reklaminius šūkius:
Ar ji… ar ne?
Tai žino tik jos kirpėjas!
Ar blondinės gyvena linksmiau?
Jei jau turiu tik vieną gyvenimą… gyvensiu kaip blondinė!
Garsių blondinių vardijimas galėtų trukti amžinai. Sąrašo viršuje atsidurtų Marilyn Monroe. Daugiau blondinių yra televizijos reklamose, daugiau – reklaminiuose spaudos maketuose. Keturiasdešimt penki procentai žmonių, įskaitant vyrus, norėtų nusidažyti šviesiai.
Ar tiesa, kad blondinės gyvena linksmiau? Nesenstanti brunetė Cher dabar matoma dėvinti šviesų peruką. Ar išdrįstume paklausti?
