Mokytojai nuvarginti naujovių – jų akys gęsta

Daug mokytojų jaučiasi nusivylę, pavargę, neįvertinti, kalti, jų akys po truputį gęsta, todėl pamokose pamirštamas kūrybiškumas. Tokios mintys skambėjo Vilniuje vykstančioje parodoje „Mokykla 2011” surengtoje diskusijoje. Kalbėtojų nuomone, kūrybiškumas dingsta dėl nesibaigiančių naujovių, mokyklų tinklo pertvarkų bei pernelyg pretenzingų vaikų reikalavimų.

Ugdymo plėtotės centro direktoriui Giedriui Vaideliui teko ne kartą palikti mokytojavimą ir po kurio laiko į mokyklą sugrįžti. „Kiekvieną kartą išeidamas pasakydavau, kad pavargau nuo užgesusių mokytojų akių ir išeinu kažkur kitur truputį atsikvėpti. Bet viduje ta gyslelė turbūt neapleisdavo manęs, vėl grįždavau ir vėl susidurdavau su vienokiu arba kitokiu nusivylimu“, - kalbėjo G. Vaidelis.

Pasak G. Vaidelio, negalima sakyti, kad kūrybiškumas dingęs pas visus mokytojus. „Deja, turiu pripažinti, kad kritinė mokytojų masė tikrai jaučiasi nusivylusi, pavargusi, neįvertinta, kažkodėl pedagogai jaučiasi kalti. Ir tas prislėgtas jausmas kiekvieną dieną per pamokas, po pamokų ilgainiui tikrai apriboja jų kūrybiškumą, tos akys po truputį gęsta“, - kalbėjo G. Vaidelis.

Jis pastebėjo, kad taip mokytojas iš aktyvaus, entuziastingo, užsidegusio, norinčio perteikti tai, ką žino, tampa mokytoju amatininku. Toks mokytojas turi amatą, gauna už tai atlyginimą, ateina į darbą, atidirba valandas ir išeina namo. Ir taip – diena po dienos, metai iš metų.

S.Jurkevičius: prakaitas turi lašėti ir pamokose, ir namuose

Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius kalbėjo, kad iki 1990-ųjų metų kūrybingumas buvo suvaržytas sistemos. Vėliau buvo didelio entuziazmo periodas, o dabar matome dėl daugelio priežasčių nuslūgusį entuziazmą.

S. Jurkevičiaus nuomone, diegiame labai daug naujovių, tačiau jų nespėjame priimti. Ypatingai ydingu ir žalingu direktorius vadino nekritišką naujovių, vakarietiško požiūrio diegimą lietuviškoje mokykloje.

„Antra – norėdami spręsti mokyklų problemą, pradėjome jas stumdyti, kapoti, galima sakyti, bedarydami visą mokyklų struktūravimo procesą supriešinome mokytojus, vadovus, sukūrėme tam tikrą įtampą, o akivaizdaus rezultato, galima sakyti, irgi nepasiekėme“, - teigė S. Jurkevičius.

Visa tai, mano jis, išvargino mokytojų bendruomenę, tad atėjo pasyvumo, tam tikro sąstingio laikotarpis ir kūrybiškumas sunkiai skinasi kelią.

„Mes iš mokinių pasisakymų matome, kad bendroje Lietuvos lavinimo mokykloje išties yra drausmės problemų, elementarių sisteminių problemų. Apie kokį kūrybiškumą pamokoje galima kalbėti, kai mokytojui reikia suvaldyti klasę ir tai atima didelę jo jėgų dalį“, - retoriškai klausė S. Jurkevičius.

S. Jurkevičiaus teigimu, esminis dalykas, kad mokykloje mokinys turi mokytis, pasiekti tam tikrą lygį. Tačiau, jo manymu, didelė dalis mokytis nenori.

„Dabar Lietuva eina tokiu keliu, kad mokinys negali nešti vieno vadovėlio kuprinėje, nes jam per sunku, reikia vadovėlį perskirti į dvi dalis, mokinys nebegali kažko išmokti, programos per sunkios, viskas per sunku, per sudėtinga. Būtent tai didelė problema“, - sakė licėjaus vadovas.

S. Jurkevičiaus nuomone, jei žmogus nori užaugti su stuburu, turi gan sunkiai padirbėti - prakaitas turi lašėti ir pamokose, ir namuose. „Tada tu augi, stiprėji, tampi žmogumi, o jeigu imituoji vadinamąjį mokyklinį gyvenimą, mokyklinę aplinką, tada užauga tokia karta, kuri nebesugeba nei raštu tvarkingai reikšti minčių, nei daugelio dalykų žino“, - kalbėjo pedagogas.

Mokytoja: kūrybiškumas nedingo, tik mokiniai labai pretenzingi

„Mokytojas turi suprasti, kad mokiniai yra auksinio proto, auksinių rankų, ir yra tie, kurie nei to auksinio proto, nei tų auksinių rankų neturi, bet labai dažnai turi auksinę širdį. Ir todėl vienodai iš visų mes negalime reikalauti, o mokytoją versti purkštauti dažnai dėl savo paties neprofesionalumo negalima“, - kalbėjo žinoma mokytoja lituanistė Laima Abraitytė. Pasak L. Abraitytės, jei bus pasiektas tarpusavio supratimas tarp mokytojo ir mokinio, mokytojas bus pamokos šeimininkas.

Pedagogė, buvusi Vytauto Kernagio auklėtoja nesutiko su diskusijos formuluote „Kur dingo mokytojų kūrybiškumas“. „Niekur nedingo, yra, ir mokytojui reikia padėti. Manyčiau, yra viena labai rimta problema - mokytojo galimybės pasirengti savo profesijai. Antras dalykas – pernelyg pretenzingi mokinių reikalavimai. Mokiniui duok aukščiausios kvalifikacijos, aukščiausio lygio, tobuliausių gebėjimų mokytoją, o aš pats iš savęs - kaip Dievas duos. Vadinasi, visos teisės jo rankoje, atsakingumo ir pareigos nelieka“, - sakė L.Abraitytė.

L. Abraitytės teigimu, tegul mokytojas būna geras amatininkas, labai gerai išmano savo dalyką, mat talentų – vienetai. „Ir mes nekilkime į tas aukštybes – kad kiekvienas mūsų, žinot, taip spindėsim. Esame visi žmonės, su savo silpnybėmis, su savo trūkumais, turime juos jausti, turime nesijausti visagaliais ir visažiniais, bet mokytojas yra mokytojas“, - teigė ji.

Pasak mokytojos, drąsos, pasitikėjimo ir savarankiškumo suteikia gilus savo dalyko išmanymas. Tai nugesina bereikalingas direktoriaus, kitų asmenų priekabes.