Štai rengė, plušo, skelbėsi kuriantis Lietuvos miškus ir miškų gyventojus išgelbėsiantį įstatymą. Ir nutik taip – prezidentė pasakė „veto“, pridėdama, kad tėvynė turėtų žinoti „savo Jonus“. Ruošė dujų mokesčio įstatymą – atėjo STT pažyma, aiškinanti, kad korupcijai galimybių besama. Ėmėsi Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymo – vėl negerai, tik šį kartą vyr. patarėja „ambrazūrą pridengė“ – prisiėmė sau klaidų naštą.
Ir taip istorija paskui istoriją. Nutikimas paskui netikėtumą. Vis Jonas su Šimėnu nesusieina į vieną ir gana. Šimėnas lyg ir sustyguoja reikalus, kolegos netgi pabalsuoja, pritaria, o Jonas, žiūrėk, kažką ir supainioja. Tai skaičiuką suklysta, tai žodelį literatūriškesnį paieško, tai pasirašo nepažiūrėjęs. O kartais net paranojiškai išsigąsta, kad persekioja jį visur: Seime, netgi tėvų sodyboje ar sūnaus ūkyje.
Tiesa, kolegos ir draugai bando pagelbėti Jonui su Šimėnu, vis, kaip sakoma, draugišką petį ar kitą paramą suteikia. Tačiau procesas, matyt, sudėtingas ir pakankamai paslaptingas. Prisiminkime, kaip Seimo etikos ir procedūrų komisija pripažino, kad yra negerų ketinimų, bandant taisyti klimato kaitos lėšų panaudojimo sąmatą. Tiksliau, tie ketinimai Jonui išrodė netgi visiškai geri, nes juk dėl sūnaus...
Na, gal be įrodymų negalima taip sakyti, tačiau niekas nedraudžia, kaip garbusis profesorius kažkada pasiūlė: „o kas gali paneigti?“. Mat Šimėnas neigė, o Jonas darė, tai labai sunku ir supaisyti katras kaip bandė. O gal Jonas eilinį kartą klydo, tik tuo momentu neatsirado, kas klaidą prisiimtų?
Tačiau pastaruoju metu Šimėnas, atrodo, praėjo imti viršų, jį strategijos patraukė. Tai, ką Lietuva, Europos skatinama ir finansuojama penkiolika metų kūrė ir jau pradėjo džiaugtis pirmaisiais realiais rezultatais, Šimėnas pradėjo revizuoti. Ir ne bet ką, o didžiuosius sąvartynus, kurie įrengti pagal visus techninius reikalavimus, kurie atitinka tarptautinius aplinkosauginius reikalavimus.
Šimėnas sako: nereikia centralizavimo, nereikia regioninio atliekų tvarkymo, viską atiduokime savivaldybėms. Tiksliau, grąžinkime, kad kiekviena, susiradusi didesnę duobę, ten savo atliekas ir verstų. Ir visiškai nesvarbu, kad savivaldybėse dažniausiai nėra profesionalių ekologų, trūksta metodinės patirties, bet užtai bus kaip kadaise. Kada tas kadaise? Dvidešimt metų atgal? O gal kaip iki šiol Indijoje ar Afrikoje, kur viską pila į artimiausią upę?
Dar daugiau, kai dabar Lietuvoje vietoje buvusių aštuonių šimtų šiukšlynų suformuota vienuolika stambių ekologiškų sąvartynų, kai Europos Sąjunga skiria pusę milijardo tolesniems darbams, kurti atliekų rūšiavimo, perdirbimo ir utilizavimo sistemą, kai numatytos, o kai kur jau ir statomos nuo rūšiavimo likusių atliekų deginimo gamyklos, Šimėno strateginiai supratimai kardinaliai bando pasukti vežėčias atgal. Ilgą laiką kovojęs, kad reikėtų deginti absoliučiai visas atliekas, dabar ponas Šimėnas pamatė savivaldybes, kaip pačius tinkamiausius atliekų rūšiavimo ir tvarkymo subjektus.
Kyla labai rimtas įtarimas, kad ir čia Jonas maišo Šimėnui „kortas“. Juk taip ilgai ir atkakliai visiems aiškinęs, kad pats jokių atliekų ir šiukšlių neturėjo ir neturi, kad jo buitis krištoliškai švari, visada pasisakęs už smulkias šeimynines vandentvarkos, atliekų tvarkymo įmones, Jonas aiškiai įtakoja ir paskutiniąją Šimėno strateginę užmačią: suskaldyti padarytą.
Turi Jonas ir pavyzdžių. Štai, kaip jis teigia, Panevėžyje, gimtuose Anykščiuose tvarkosi patys ir puikiu bizneliu džiaugiasi. Tik tiesa yra ta, kad ne savivaldybės ten tvarkosi, privatūs apsukruoliai pajuto galimybes filmų ir serialų prisižiūrėję. Matėme ir mes kuo tai gali pakvipti, kaip Sicilijos gatvėse, kur tų filmų herojų prototipai reikalus į savo rankas paėmė.
Na, bet Jonui tai atrodo teisingiau, nei centralizuoti regioniniai atliekų tvarkymo dariniai, kuriuos, beje, savivaldybės ir valdo, tačiau – kolektyviai! O kai jau kolektyviai, tai tenka derintis su kitais, tartis, ieškoti pigiausių, patogiausių ir ekologiškiausių sprendimų. Nes tai yra niekada nesibaigiantys energetiniai šaltiniai, tai yra didžiuliai antrinių žaliavų resursai. Galų gale tai yra ir nemenkos pajamos, kurios ateidamos centralizuotai, pagal Europos modelį, grįžta žmonių gerbūviui, o ne į privačias smulkesnes ar stambesnes kišenes.
Taigi, Jonas, pagal liaudies patarlę „ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, prisiminė jaunystėje įgytą gręžimo gilyn specialybę, taip ir patarė Šimėnui. Kuo giliau, tuo tikriau. Tačiau laikai pasikeitę, gręžti gilyn nebereikia, laikas pakilti ir apžvelgti iš viršaus. Iš ten daug kas atrodo, valstybiškiau, visuomeniškiau. To ir linkime, kad Jonas su Šimėnu sisieitų, prisimintų vertingus Prezidentės, Seimo pirmininkės, kolegų ir visuomenininkų patarimus ir taptų vienu valstybės vyru, savo veiksmais ir darbais gebančiu paneigti teiginį, kad gimęs gręžti niekada neskraidys.