Važiuojant namo mūsų mašina ėmė gesti ir dusti. Nelabai susigaudžiau, kas ten po kapotu gyvena, bet supratau, kad kažkoks baubas. Sustojome šalikelėje „pailsėti“. Gal netyčia viskas praeis, ir galėsime toliau važiuoti…
Viena iš mūsų diagnozavo, kad trūksta vandens. Aplink kelyje nė gyvos dvasios, bet ten kažkur horizonte keletas namų. Išdrįsome eiti vėlai naktį baladotis ir prašyti vandens. Tiksliai neatsimenu, ar tas vanduo padėjo. Gerai nors tai, kad žmonės šunimis neužpjudė, nes vienas gana aktyviai draskėsi ir lojo.
Praėjo nemažai laiko, atsibodo mašinoje sėdėti, lyg ir šalta pasidarė, visas linksmumas ir promilės išgaravo. Bandėme skambinti pažįstamiems. Lyg tyčia dvi iš mūsų telefonus namie paliko, vienos telefono baterija „laikėsi ant plauko“, o ir tie pažįstami naktį nelinkę kelti ragelio.
Išėjome į gatvę stabdyti pravažiuojančių mašinų. Nesvarbu, kad merginos, nesvarbu, kad Anglijos keliuose prostitutės nestovi, nė viena mašina per gerą pusvalandį nesiteikė sustoti, tik pypsėjo, rikiavosi į kitą juostą kaip nuo kokių baidyklių. Greičiausiai kažkas iš pravažiuojančiųjų mums ir iškvietė policiją.
Apsidžiaugėme. Bent policija galbūt padės. Pareigūnas pasiūlė iškviesti mums avarinę tarnybą, kuri būtų kainavusi kelis šimtus svarų. Pagailo tokios sumos, gal net mašina to neverta… Paklausėme, gal jie mus galėtų partempti. Ne, jokiu būdu. Arba avarinė tarnyba, arba reikia trauktis iš kelio, nes ten lyg ir greitkelis, todėl stovėti negalima. Paklausėme, ar galima mašiną stumti. Prašom. Ką gi, pasiraitojome rankoves ir pirmyn! Manėme, kad pareigūnai nuvažiuos su reikalais, tačiau jie įjungė žiburėlius ir ėmė lėtai važiuoti paskui mus. Mūsų palaikymo komanda…
Išstūmėme mašiną iš greitkelio į mažesnį kelią, kuris neturėjo jokių šalikelių. Stoti negalima. Teko dar gerą galą stumti iki specialios vietos, kur mūsų automobilis jau tikrai niekam netrukdė. Nenoriu meluoti, bet, manau, kokį kilometrą tikrai nustūmėme. Ir laiko nemažai praėjo, ir už policijos automobilio gera kitų transporto priemonių eilė išsirikiavo.
Pareigūnas išlipo su šypsena ir „well done“. Tada jau jis mus paliko laukti netrukus pabusiančių pažįstamų, o patys nuvažiavo.
Žinoma, buvome dėkingos, kad nebaudė, kad primygtinai nesiūlė tos avarinės tarnybos, bet nusprendėme, kad Lietuvoje būtų kitaip: ir žmonės ne žvėrys, sustoja padėti, ir pareigūnai reaguoja žmoniškiau (pvz., žiemą man padėjo su laidais prisikurti automobilį). Tiesa, mus lydėję pareigūnai buvo du, tai bent vienas galėjo šiaip iš žmoniškumo išlipti ir padėti merginoms stumti…
Sigita
*******************************************************************
Šis rašinys - konkurso „Nuotykis užsienyje, kurio nepamiršiu“, dalis. Pasidalinkite savo kelionių istorijomis, papasakokite, ką patyrėte, ir pamokykite kitus, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, o mes geriausio rašinio autoriui dovanosime kvietimą (dviems) apsilankyti viešbutyje "SPA Hotel Belvilis" (su nakvyne). Jūsų istorijų, parašytų lietuvių kalba (su ą, ę, ė, š) el. paštu gyvenimas@delfi.lt lauksime iki rugsėjo 7 dienos.
