Tos prielaidos bėgant laikui, žinoma, gali rastis. Taip nutiks tuomet, jeigu mes nesugebėsime pašalinti socialinių emigracijos priežasčių ir išvykusiųjų vieton pradės stoti atvykėliai iš dar skurdesnių šalių, sutinkantys dirbti ir už tokį atlyginimą, kuris nebepriimtinas lietuviams. Bet būtent apie tai šiuo atveju, matyt, ir derėtų kalbėti, o ne gąsdinti visuomenę iš piršto išlaužtu radikalų pavojumi.
Kaip lengva išprovokuoti isteriją, parodo reakcija į tautiškai angažuoto jaunimo stovyklą Šalčininkų rajone. Lyg nebūtų kuo užsiimti, ta stovykla susirūpino net vyriausybės vadovas, maža to, jis pareikalavo, kad būtų išsiaiškinta, kokiu gi pagrindu tautiško jaunimo renginyj dalyvavo valstybės sienos apsaugos pareigūnai - teliko sulaukti, kol pradės lėkti tų pareigūnų galvos.
Taigi nuo šiol galime būti tikri, kad per tą laiką, kai bus ši valdžia, valstybės pareigūnai nuo patriotinių organizacijų laikysis per patrankos atstumą. Jie taip pat nerodys jokios iniciatyvos, kad Vilnijoje būtų bent kažkiek palaikomi vis labiau nykstantys lietuvybės daigai. Bet nuo šiol visiems bus ramu.
Toks valstybės požiūris – mažų mažiausiai netoliaregiškas. Atstumdama tautiškai angažuotas organizacijas ir nuo jų viešai atsiribodama, valdžia, matyt, mano, kad ji šitaip ne tik išsprendžia problemą, bet ir pasaulio akyse tampa dar labiau moderni ir demokratiška. Tačiau iš tikrųjų ji tuo tik demonstruoja savo menkybę ir skatina nacionalistines jėgas slėptis giliau į pogrindį.
Tuo tarpu valstybė su šiomis jėgomis turėtų apgalvotai ir kryptingai dirbti. Visų pirma todėl, kad net ir pačių radikaliausių organizacijų gretose yra nemažai savo šalį nuoširdžiai mylinčio ir jos likimui neabejingo jaunimo, kurio nevalia atstumti. Kitas svarbus motyvas būtų tas, kad valstybė, dirbdama su šiais žmonėmis, prisiimtų prievolę padėti jiems įveikti požiūrių kraštutinumus. Tai yra nors ir nelengvas, bet įveikiamas uždavinys.
Esu tikras, jog, išskyrus pavienius asmenis, bet kuris jaunas žmogus yra pakankamai imlus ir doras, kad sugebėtų suvokti, jog patriotiškumas ir sveikas nacionalizmas neturi pažeisti kitataučių mūsų šalies piliečių teisių. Tam, kad tai būtų suprasta, kartais galbūt pakaktų net ir elementaraus argumento, jog ir šimtai tūkstančių lietuvių emigrantų Vakarų šalyse - tokios pat tautinės mažumos ir kad ir joms būtų labai skaudu, jeigu kas nors pradėtų siūlyti nešdintis lauk kuo toliau nuo svetimo gero.
Taigi svarbu pradėti kalbėtis, o ne vien tik bukai taikyti policines priemones ir siundyti specialiąsias tarnybas prieš patriotiškai nusistačiusius savo šalies piliečius, kurių Lietuvoje ir taip katastrofiškai stinga.
Kiek žinau, „kovos su nacionalistais fronte“ jau netgi siūloma atitinkamoms tarnyboms "susidomėti" radikalais, tarnaujančiais savanoriškose krašto apsaugos pajėgose - mat šie legaliai prieina prie ginklų ir mokomi jais naudotis. Neneigsiu, problemų savanorių gretose iš tikrųjų būta ir, ko gero, dar ir dabar yra, tačiau, žinant feldfebelišką mūsų uolumą ten, kur nėra būtina, kas galėtų garantuoti, kad nebus suduotas smūgis būtent tai patriotiškai nusiteikusio jaunimo daliai, kuri dar jaučia pareigą rengtis Tėvynės gynimui?
Juk Lietuvoje, mūsų išmintingiems politikams panaikinus privalomąją karo tarnybą, jau ir be siūlomo savanorių nuginklavimo subręsta vis daugiau vyrų, taip ir neišmokusių naudotis ginklu ir apie karybą neturinčių jokio supratimo. Tuo tarpu kalbos apie NATO neveiksmingumą ar net žlugimą jau sklinda ne tik iš šios organizacijos priešininkų, bet ir tokių asmenų lūpų, kurių neįtarsi spalvų sutirštinimu – turiu omenyje neseniai atsistatydinusio JAV gynybos sekretoriaus Roberto Gateso pareiškimą apie katastrofišką padėtį Šiaurės Atlanto bloke.
Prisiminus dar ir itin pavojingą Europos Sąjungos būklę bei vis daugiau valstybių apimančius karus bei revoliucijas, norom nenorom kyla klausimas: o ką gi mes darysime su saujele profesionalių kariškių, jeigu suirutė, neduok Dieve, kada nors persimes ir į mūsų kraštus? Pradėsime skubiai taisyti savo pačių klaidas ir mokyti vyrus karybos? Deja, tam tiesiog gali nebelikti laiko.
Štai apie ką vertėtų pagalvoti, prieš pradedant kovą su tais savo šalies piliečiais, kurie kritinę akimirką gali tapti valstybės atrama.
Užuot su jais kovojus, valdžios institucijoms derėtų pagalvoti apie plačią visuomenės patriotinio ugdymo programą, kurioje savo vietą rastų kiekvienas žmogus, neabejingas Tėvynės likimui.
Metas pamąstyti ir apie Jaunimo reikalų tarybą prie šalies vyriausybės. Yra tiesiog nesusipratimas, kad mes ligi šiol net neturime institucijos, besirūpinančios jaunąja karta. Vadovaujama jaunimo pripažinto ir galbūt net tiesiogiai renkamo lyderio (tarkime, Marijono Mikutavičiaus ar Andriaus Mamontovo), ji į valstybės stiprinimą galėtų įnešti kur kas svaresnį indėlį už daugelį nužmogintų ir nuo realių tautos rūpesčių atitrūkusių valstybės tarnybų.
Deja, mes per ilgai buvome gąsdinami nesamais ar bent jau gerokai perdėtais pavojais. Kai žmogus visą laiką girdi „Dangus griūva!“, ateina toks metas, kai jis tuo nustoja tikėti. Tačiau, jeigu jau mes taip mėgstame ieškoti paralelių tarp Lietuvos ir kitų didžiulių problemų turinčių šalių, pasižiūrėkime, kas gi tose šalyse šiandien vyksta. Europos Sąjungos valstybių lyderiai bei ministrai skubiai meta atostogas ir grįžta į darbą - posėdžiaujama net sekmadieniais. Visi karštligiškai ieško būdų, kaip įveikti nenumaldomai artėjančią naują krizės bangą, kuri šį sykį gali nušluoti viską. O Lietuvoj? Mūsų premjeras toliau mina dviratį į dešinę, ministrai - gaudo žuvis ir kaitinasi saulutėje. Ramu. Nėra kasdien išvykstančių emigrantais perpildytų autobusų ir lėktuvų. Nėra katastrofiško nedarbo ir žeminančio skurdo. Nėra naujos pasaulinės ekonominės krizės.
Vyrai, gal jau metas nubusti?