Architektas liko be atestato
Kultūros paveldo departamento (KPD) paveldo apsaugos specialistų atestavimo komisija nutarė iš architekto Virginijaus Juozaičio atimti teisę rengti kultūros paveldo vertybių tvarkybos projektus. Šis plačiai nuskambėjęs faktas privertė suklusti daugelį funkcionierių, jaukiai įsitaisiusių valdiškose kėdėse.
Departamento direktorės Dianos Varnaitės įsakymu sudaryta Laikinoji komisija, nagrinėjusi ant Kauno Laisvės al. 90 istorinio pastato atsiradusio stiklinio antstato istoriją, be kita ko, pasiūlė įvertinti, ar šio projekto vadovai, ekspertizes atlikę ekspertai atitinka esamą kvalifikaciją.
„Susipažinusi su Kauno miesto istorinės dalies Naujamiesčio teritorijoje esančiame pastate atliekamais darbais, atestavimo komisija nusprendė, kad stiklinio antstato projekto autorius V.Juozaitis pažeidė kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, taip pat ir reikalavimus pagal atestate nurodytas veiklos rūšis, sritis bei specializaciją“, – komentavo D.Varnaitė.
Istorinio Laisvės alėjos pastato ekspertizę atlikusios Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė ir Nijolė Steponaitytė atestatus kol kas išsaugojo. Tačiau atestavimo komisija atkreipė jų dėmesį, kad reikšdamos savo nuomonę dėl kultūros paveldo objektų ar vietovių paveldotvarkos darbų jos privalo atsižvelgti į kultūros vertybių apskaitos dokumentus ir kitus jų apsaugą reglamentuojančius teisės aktus.
Darbo neteko aukšto rango pareigūnas
KPD direktorė D.Varnaitė pasirašė įsakymą, kuriuo iš pareigų atleido ir ilgalaikį KPD Vilniaus teritorinio padalinio vedėją Rimantą Bitiną. Toks sprendimas priimtas dėl nuolatinio pareigų nevykdymo, t. y. dėl kultūros paveldo nesaugojimo.
„Paskutinis kantrybės taurę perpildęs lašas buvo R.Bitino bandymas nuslėpti asmenis, kurie sužalojo unikalią barokinės Šv. Jurgio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno XVIII a. sienų tapybą. Šiame valstybės saugomame kultūros paveldo objekte 2008 m. savavališkai sumontuota priešgaisrinės signalizacijos sistema. Tada buvo nukaltas dekoruotas tinkas, išgręžtos skylės, ant vertingų freskų įrengti signalizacijos davikliai, išvedžioti laidai. Šie darbai nebuvo suderinti su KPD, jiems negautas būtinas kultūros paveldo specialistų leidimas“, – pažeidimų mastą nupasakojo departamento vadovė D.Varnaitė.
Tai ne pirmas atvejis, kai šis valstybės tarnautojas nesiėmė priemonių pažeidėjams nustatyti ir ištaisyti dėl jų veiksmų kultūros paveldui padarytą žalą. Pavyzdžiui, vietoje projekte numatytos laiptinės į Aušros Vartų koplyčią restauravimo buvo atliekami statybos darbai, kurių metu sužalotos senovinės grindų plytelės. Tačiau R.Bitinas ir tada dangstė paveldo žalotojus.
„Aprašyto pažeidimo metu Rimantas Bitinas jau turėjo du galiojančius griežtus papeikimus už pareigų neatlikimą, todėl ir buvo pasirinkta griežčiausia įstatyme numatyta nuobauda – atleidimas iš darbo“, – komentavo D.Varnaitė.
- Pastaruoju metu daug kalbama, kad paveldosaugininkai dirba aplaidžiai, žaloja paveldo vertybes, dangsto žalotojus. Ar jų pražangos lyg yla iš maišo išlindo tik šiemet?
- Viešasis interesas kultūros paveldo atžvilgiu yra gana didelis. Visuomenė stebi tuos procesus ir laukia atsakymo, kodėl dangstomi netinkami sprendimai. Jau kurį laiką labai įdėmiai stebėjome Vilniaus ir Kauno teritorinių padalinių veiklą. Mes privalome išsivalyti, pašalinti žmones, kurie netarnauja valstybės ir visuomenės interesams, o svarbiausia –
aplaidžiai žiūri į mūsų valstybės kultūros paveldą. Priimame nepopuliarius sprendimus ir departamento viduje, pertvarkome derinimo procedūras ir siekiame, kad KPD dirbtų žmonės, kurie myli paveldą ir yra pasiryžę atiduoti visas jėgas bei intelektą. Atvirai kalbėdami ir spręsdami savo bėdas, visuomenei labai aiškiai pasakome, kad su tokiais žmonėmis, kurie niekina kultūros paveldą, mums ne pakeliui. Juk jiems atlyginimai mokami iš mokesčių mokėtojų pinigų. Akivaizdu, jog jie turi dirbti taip, kad rezultatai džiugintų ir mums nereikėtų aiškintis dėl jų niekšybių.
- Tačiau prieštaringos reputacijos darbuotojai departamente dirbo ne vienus metus, jų požiūris į paveldą buvo aiškus ir anksčiau.
- Taip, šių žmonių veiksmai buvo vertinami prieštaringai. Jų priimami sprendimai dažnai būdavo ydingi paveldo atžvilgiu, už tai jiems buvo pareikštos nuobaudos. Tačiau reikėjo laiko priimant kraštutinį sprendimą atleisti iš darbo. Valstybės tarnyba reglamentuota įstatymais. Sprendimas atleisti iš darbo Vilniaus teritorinio padalinio vedėją R.Bitiną buvo priimtas tyrimo metu, paaiškėjus
Šv. Jurgio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno XVIII a. sieninės tapybos vandalizmo aktui.
Kauno teritorinio padalinio vedėjos Irenos Vaškelienės, kuri paveldo saugomoje teritorijoje leido dygti stikliniams antstatams, veikla tiriama departamente ir teisėsaugos institucijose. Aiškumo dėlei noriu pasakyti, kad sprendimai, turintys rezonansą visuomenėje, buvo priiminėjami ir anksčiau, 2008-aisiais. Mat per ekonominį pakilimą buvo derinami įvairūs detalieji planai. Tik apie juos ne visi žinojo todėl, kad ne visi planai anuomet buvo įgyvendinami, verslininkai laukė „europinių pinigų“. Šiandien visos statybos pradėjo ryškėti ir badyti akis. Bėda ta, kad anuomet, ypač apie 2007–2008-uosius, į viską buvo žiūrima atsainiai. Pasekmes tenka taisyti dabar. Todėl negalima teigti, kad šiuo metu priimami drastiški sprendimai yra skuboti ar nepagrįsti.
- Atrodo, ir jūs tada buvote atleista iš departamento?
- Taip, 2005-ųjų vasarą tuometinio kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo įsakymu buvau atleista iš darbo, o 2008-ųjų pavasarį teismas mane grąžino.
- Kaip buvo suformuluota jūsų atleidimo priežastis?
- Laiku neatsakiau į kažkokį raštą. 2005-aisiais įsigaliojus Nekilnojamojo turto paveldo apsaugos įstatymui reikėjo per pusmetį paruošti 40 įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų. Tuo metu departamente dirbo gerokai mažiau žmonių, todėl man, vaizdžiai tariant, buvo skirta sunešioti metalines klumpes.
- Atleistieji visada ieško užtarėjų. Ar jaučiate kaip „švogerių“ šalyje ant jūsų vėl ridenamas sniego kamuolys?
- Sniegas karštą vidudienį visai ne pro šalį. O rimtai kalbant, ieškoti užtarėjų yra natūralus žmogiškas noras. Tik jų mes nelabai bijome, o aš ypač užsigrūdinusi. Mūsų komandos veiksmai yra teisingi. Išrovę piktžoles ir susiradę žmonių, kurie tikrai nori dirbti su paveldu, išsaugosime praeitį ateičiai. Ir visuomenės atsakas mus skatina tai daryti. Mes pasiryžę išgyvendinti ydingus veiksnius iš valstybės tarnybos. Kito kelio nematau. Sėdėti departamento vadovo kėdėje užsimerkus vien tam, kad kiti darytų tai, kas jiems naudinga ir patogu, – ne man.
Mane nuvylė ir Kultūros ministerijos atstovės Rugilės Balkaitės, švelniai tariant, pozicija dėl stiklinio antstato, išdarkiusio istorinį Kauno namą. Paskelbus mūsų griežtas pozicijas ji keletą kartų ieškojo būdų, kaip netaikyti griežtų sankcijų, nepritarė, kad būtų kreiptasi į prokuratūrą ir būtų peratestuoti specialistai-ekspertai, dirbę su šiuo projektu. Keistas ir nesuprantamas požiūris. Visi turime atsakyti pagal savo kompetenciją – ir valstybės tarnautojas, ir sprendimą priėmę ekspertai. Juk kiekvienas deda ne šiaip sau parašiuką, o lemiamą parašą. Už juos reikia atsakyti.
Kalbėdama apie padalinių vadovų darbą galiu teigti: kokį toną jie užduoda savo pavaldiniams, tokio šie ir laikosi. O padalinių vedėjų pareiga – suvaldyti tokius niekingus procesus.
- Kaip priverčiate tvarkytis savininkus, kurių privačiose valdose yra kultūros paveldo vertybių?
- Mūsų tikslas – ne bausti, o auklėti. Bendraujant su paveldo objektų savininkais mūsų priedermė – individualiai išaiškinti vertybės savininkui teisės aktų labirintus ir padėti surasti teisingiausią sprendimo būdą. Iš ilgametės darbo praktikos galiu pasakyti, kad nėra neišsprendžiamų dalykų. Reikia tik laiko, kantrybės ir žinių. Ne vieną atvejį prisimenu, kai tiesiog pakako įsigilinti, skirti daugiau laiko ir dėmesio. Departamentas – ne koks baudėjų būrys. Mes norime padėti, konsultuoti žmones.
Dažniausiai konsultacijų reikia dėl dokumentų tvarkymo, struktūrinių fondų paramos, padedame apsispręsti ir dėl veiklos prioritetų. Mes turime tarnauti paveldo valdytojui ir padėti jam eiti teisingu keliu.
Tačiau tarp paveldo savininkų gaji nuomonė, kad departamentas vis tiek nieko neleis daryti.
Šitą mus nuolat persekiojantį mitą noriu paneigti. Mes pasiryžę daug ką leisti, jeigu tai nekenkia paveldo objekto interesams, jo nežaloja, atitinka jo išsaugojimo viziją ir reikalavimus.
Apmaudu, bet yra valdytojų ir savininkų, kurie nekreipia dėmesio į mūsų pastabas, leidžia nykti paveldui. Tačiau yra labai darbščių, išsilavinusių ir supratingų dvarininkų.
- Kada tenka taikyti prievartos mechanizmą?
- Jeigu savininkai metų metus neprižiūri savo turto, leidžia, kad paveldo objektai būtų žalojami ir grobstomi, imamės griežtesnių priemonių. Išdaužyti langai, išplėštos durys, įgriuvę stogai, apirę pastatų fasadai, ant stogų ir kraigo augantys medeliai, teritorija neaptverta... Juk per vieną dieną tokie dalykai nenutinka. Tad įvertinę apsileidimą reikalaujame, jog savininkai bent minimaliai konservuotų, sutvirtintų pastatus, kad jie galėtų sulaukti geresnių laikų. Dažniausiai norima pateisinti objektų nykimą lėšų trūkumu. Iš tikrųjų ši priežastis būna labai reta. Kas neturi lėšų, tas turtą perleidžia kitam. Juk verslininkai gyvena ne viena diena. Kultūros paveldo departamentas principingai vykdo priežiūrą bei kontrolę ir nedarys nuolaidų tiems, kurie visuomenėje žinomi kaip ne patys skurdžiausi žmonės.
Mes išieškome padarytą žalą, o jei ir tai nepadeda, yra kraštutinė sankcija – paėmimas valstybės naudai. Šiuo metu vyksta du teismo procesai – dėl Kalnaberžės (Kėdainių rajonas) dvaro ir Joniškėlio (Pasvalio rajonas) istorinio mokyklos pastato.