Auginame dukrelę, jai 4,5 m. Santykiai su ja geri, ji klauso manęs ir tėčio, stengiasi mums įtikti. Aišku, būdavo visko, bet atrodo su visomis bėdelėmis pavyko susidoroti bendraujant, paaiškinant kodėl tas ar anas negerai, kodėl geriau tą ar aną daryti kitaip. Visada stengiuosi su ja kalbėtis ramiai, paaiškinti kodėl, kad ji suprastų pati kodėl, o ne reikalautų, kad ji elgtųsi pagal mano norus.
Mano manymu, vaiko vystymosi eigoje atsiranda visokių problemėlių, bet reikia su jomis susidoroti, kad tai ir yra auklėjimo procesas. Buvau laiminga, kad su dukra viskas taip gerai sekasi. Bet… nors ir reti svečiai pas mus namuose dukros seneliai, bet, atrodo, jie „sumaišė visas kortas“ savo pamokomis ir pastebėjimais. Kai jie atvažiuoja, dukra elgiasi su jais kitaip: nebijo pasakyti piktesnio žodžio, išėjusi viena su jais jai nepatinkančioje situacijos pradeda rėkti, reikalauti, rodyti isteriją, jų neklauso.
Apie senelius dukrai nieko blogo nesakau, jos prieš juos nenuteikinėju, prašau, kad ji jų klausytų. Kai prašau, ji sako: gerai, klausysiu, o pasilikusi su jais vėl elgiasi kitaip. Po paskutinio vizito seneliai man atskaitė griežtą pamokslą, kad viską auklėjime padariau blogai, kad tokių blogų vaikų jie nematę, močiutė 30 metų dirbo pradinių klasių mokytoja ir turinti tame patirties. Jie sako, kad su dukra reikia elgtis griežtai, kartais reikia per užpakaliuką uždrožti, neduoti jai pasirinkimo laisvės, nes visa tai gadina vaiką.
Dabar esu visai pasimetus, nebežinau, ką darau blogai ir ką galėčiau padaryti, kad viskas būtų geriau. Prašau, padėkite…
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Turėtų būti nelengva, kai kelerius metus įdėto triūso pavirsta vienu dideliu “blogu” dalyku per senelių vizitą. Juo labiau, kad apginti savo elgesio su vaiku pasirinkimą tampa vis sudėtingiau. Juk ir šiuolaikinės mokyklos kaip susitarusios bando paneigti, ką prieš tai buvo atradusios kitos. Kai yra ką veikti, atsirenkant tinkamas ir priimtinas šio meto auklėjimo tendencijas, senelių prisiminimai, koks buvo požiūris į vaikus jų laikais, tampa tikru iššūkiu. Ką pasirinkti, auklėti vaiką ar bandyti padaryti įspūdį vyresniesiems?
Gal šioje sumaištyje ir pradėsiu nuo pabandymo apibrėžti kai kurias sąvokas. Kas yra vaikas? Čia stabtelkite ir neskaičiusi toliau, pabandykite parašyti savo apibūdinimą. Su tuo, kas bus šiame apibrėžime, jau yra susijusios tam tikros elgesio su mažuoju kryptys. Pabandykime apibrėžimą dėlioti pamažu. Pirmiausia jis yra žmogus. Turintis poreikius (fiziologinius, saugumo, meilės arba priklausymo, pagarbos ir savirealizacijos), jausmus, gebėjimą pažinti ir augti.
Ką iš viso to svarbu įvertinti pasirenkant auklėjimo būdą? Poreikius ir jausmus. Vaikai juos išgyvena lygiai taip pat, kaip ir suaugusieji. Fiziologinius mažylio poreikius patenkina daugelis tėvų. Tačiau užtenka pakilti laipteliu aukštyn ir galime pradėti sau uždavinėti klausimus: ar taip, kaip aš reaguoju į savo vaiko elgesį, emocijas, nepasitenkinimą, nenorą, baimes, pyktį, nesėkmes, nuovargį, ir kitokius veiksmus, patenkina jo saugumo poreikį, ar jis jaučiasi mylimas, gerbiamas, galintis save realizuoti. Jei atsakysite taip, tuomet pereikime prie jausmų.
Ar tikrai jūsų vaikas jaučiasi mylimas, gerbiamas ir priimamas, net tuomet, kai jo jausmai ne patys smagiausi. Kai jis nenori mūsų matyti, kai yra piktas, kai elgiasi mums nepalankiai, nepriimtinai, mus gėdina ir panašiai. Ar tikrai galime prieš kitus atstovėti savo “netobulo”, o tiksliau, kaip tik sveiko, gebančio mylėti ir jausti nepasitenkinimą, vaiko vaizdą.
Tai, kad vaikas išoriškai elgiasi tinkamai, maloniai ir patogiai suaugusiųjų atžvilgiu, tenkina jų poreikius, nereiškia, jog yra patenkinti minėti jo poreikiai ir kad jis geba išgyventi tiek teigiamus, tiek sudėtingus jausmus. Taigi renkantis auklėjimo sistemą, svarbu atsakyti ar ji augina visą žmogų, ar pusę žmogaus... Ir ar ji skirta reaguoti ir susitvarkyti su vaiku šiandien, ar ji numato to susitvarkymo, patogaus berniuko ar mergaitės vaizdą po dvidešimties metų.
Pabandykime įjungti dar vieną elementą į apibrėžimą – turintis mažai patirties ir intensyviai pažįstantis bei besimokantis. Visas vaiko buvimas yra nukreiptas išsiaiškinti, kas yra šis pasaulis? Kokios yra jo taisyklės? Kas jame leistina, o kas ne? Ką daro vaikai, o ką tėvai? Ką veikia vyrai, ką moterys? Pirmiausia jis neabejotinai mokosi iš savo tėvų ar artimiausių globėjų. Ir ne iš to, ką jie sako, o iš to, kaip jie būna, gyvena.
Pirmiausia jie stebi juos per santykį su savimi, po to per santykį su artimiausiais suaugusiais, draugais, kolegomis, visuomene. Vaikas mokosi ne tik apie išorinį tėvų (globėjų) gyvenimą, bet jis yra ypatingai jautrus jų kūno kalbai, jausmams, neišsakytai informacijai. Taigi pirminę žinią apie pasaulį ir kaip reikia jame veikti, jis gauna kaip neginčijamą tiesą iš tėvų.
Dar vienas apibrėžimo elementas – priklausomas nuo kitų. Vaikas realiai mažai gali rinktis. Pirmiausia jį riboja jo fizinės galimybės, psichologinė, socialinė ir dvasinė branda. Kas jums atrodo natūraliau, šaukiantis vaikas, kurio žaidimą neperspėjus nutraukė suaugęs, nes dabar reikia išvažiuoti, ar tas, kuris mandagiai apsirengia ir, neparodęs jokio prieštaravimo, nes mamai nemalonu juos girdėti, sėdasi į mašiną?
Jei neturite aiškaus atsakymo, pabandykite neperspėjusi išjungti dirbančio vyro kompiuterį ir pasakyti, kad reikia daryti tai, kas patinka tik jums. Tai ir bus natūrali reakcija, kurią turėtume priimti ir vaikuose. Taigi dar vienas pasirinkimas: pasinaudoti vaiko silpnumu ir auginti patogų vaiką ar priimti jį kaip kitą asmenį, turintį galimybę nesutikti su mūsų planais, norais, išgyventi nepatogius jausmus ir norėti to, kas kelia mūsų nepasitenkinimą.
Apibrėžimą būtų galima plėsti. Tačiau pagrindinė šios kelionės mintis buvo pabandyti įsivardinti, kas yra tas mažas mūsų šeimos elementas ir ką mes su juo darome, ką renkamės su juo daryti. Visgi prieš baigdama dar norėčiau grįžti prie to, jog vaikas mokosi. Ir tėvams yra be galo svarbu išmokyti ir perduoti tuos dalykus, kurie, jų manymu, yra esminiai, neginčijami. Tai yra aiški riba vaikui. Ir jos, manau, labai susijusios su šeimos gyvenimo būdu, tikėjimu, vertybėmis, požiūriu į įvairiausius dalykus.
Dėl to, kokie neperžengiami dalykai yra pateikiami vaikui, yra šeimos reikalas. Ir tikrai nedrįsiu ginčytis su šeima, kuri mano, kad suaugusiuosius reikia vadinti “Jūs” ar kad kiekvieną vakarą reikia susitvarkyti žaislus. Tai yra taisyklės, kurios turi individualią reikšmę ir svarbą kiekvienai šeimai.
Kas čia svarbu? Svarbu, kad šeimoje vaikas galėtų veikti pagal šviesoforo principą. Yra dalykai, kurie priklauso raudonai zonai: jie yra riba, kurios negalima peržengti ir pasireiškia stabiliais reikalavimais vaikui, tačiau pirmiausia sau (jei su seneliais reikia elgtis gerai, tai pirmiausia jūsų ir senelių santykis turi būti geras ir ne tik išoriškai); geltonai zonai: dalykai, kurių kartais reikia laikytis, o kartais ne; žaliai: laisvė būti. Pastarosios turėtų būti daugiausiai, pirmosios saikingiausiai (geriausiai veikia, kai to reikia tėvams, o ne aplinkiniams).
Taigi drąsos pasirinkti savo auklėjimo sistemą ir tai, kas yra gera vaikui. Juolab kad vaikas yra žmogus. O tai, kokį jį pamatome būdami su juo, yra ne tik jis, bet ir mūsų santykis, požiūris į jį.
Vaida
Rekomenduojama literatūra:
1. Pieper M.H., Pieper W.J. “Išmintinga meilė”, 2011 m.
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
