Netrukus 4-ąjį gimtadienį švęsianti Gyvūnų globos organizacija „Lesė“ šiuo metu vienija per 50 savanorių. Organizacijos vadovės Vestos Auškalnienės teigimu, didžiąją jų dalį sudaro jauni žmonės: moksleiviai, studentai, kiek mažiau yra vyresnių.
„Nuolat vyksta savanorių kaita, tad aktyviausių savanorių yra 2 kartus mažiau. Darbuotojų nėra, viskuo rūpinasi savanoriai, kurie padeda ir gelbsti gyvūnus“, – savanorių veiklos ypatybes dėstė V. Auškalnienė.
Vadovė užsiminė, kad savanoriais gali tapti žmonės, sulaukę 16 metų. Jie turi turėti tėvų sutikimą. Didžiausią dalį savanorių sudaro studentai.
Renata: gyvūnus gydome iš savo kišenės
Savanorė per dvejus metus yra išdalinusi apie 60 kačiukų.
Gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ savanorė Renata prižiūri kates. Viskas prasidėjo nuo to, kai mergina kieme rado sergančią katytę ir ją priglaudė savo namuose.
„Vėliau pasiėmiau dar dvi jos sesutes globoti. Tuo metu neturėjau galimybės visų trijų katyčių laikyti namuose. Kai dvi katytės pasveiko, jas atidaviau į „Lesės“ prieglaudą. Po metų radau dar vieną kačiuką, kuriuo ėmiau rūpintis. Tačiau po dviejų savaičių jis nugaišo. Aš buvau apimta šoko, kad išgelbėtas, atrodė, visiškai sveikas kačiukas, mirė dėl ligų. Pagalvojau, jei užsimerksiu prieš šią problemą, niekas nepasikeis. Taip nusprendžiau prisidėti prie savanorių, kurie padeda ir gelbsti gyvūnus. Šių metų liepos 18 dieną bus dveji metai, kai esu savanorė“, – apie savo pirmąją patirtį su gyvūnais kalbėjo Renata.
Mergina patikino, kad dirbdama su gyvūnais perpranta ligų požymius, tad gyvūnėlius neretai gydo ir pati. „Tenka pirkti vaistų, pradėti antibiotikų kursą. Dažniausiai tai darau iš savo asmeninių lėšų. Jei sumos didesnės, reikalinga operacija ar yra labai daug gyvūnų, kuriems reikalinga medicininė pagalba, prašome žmonių savo tinklalapyje padėti“, – kalbėjo Renata.
Savanorės teigimu, šiuo metu organizacijos padėtis sunki. Žmonės aukoja, tačiau lėšų neužtenka padėti visiems gyvūnams. Tenka tartis su veterinarijos klinikomis, kad už gydymą bus sumokėta vos tik gyvūnų globos organizacija gaus lėšų.
Renata mano, kad Lietuvoje po truputį daugėja dėmesio beglobių problemoms, didėja ir noras imti gyvūną iš prieglaudos, užuot jį pirkus iš parduotuvės ar veislyno.
„Žmonių, kurie nori imti gyvūnus iš prieglaudų skaičius po truputį didėja. Nemažai ir mano pažįstamų, draugų nori padėti gyvūnams, tad apie norą pirkti gyvūną, kai jų tiek daug yra prieglaudose, net nėra svarstoma“, – kalbėjo antrus metus savanoriaujanti Renata.
Rita: dėl gyvūnų teko persikraustyti
Rita globoja šunis. Per 2,5 metų savanorė išdalijo apie 30 - 40 šunų ir 20 kačiukų.
„Paskatino tai, kad nuvažiavau į „Grindą“ paimti kačiuko draugei ir iš ten sužinojau apie „Lesę“, kuri nemigdo gyvūnų, o ieško savanorių. Iki tol niekada nesidomėjau ir nežinojau apie tokias prieglaudas“, – apie savo patirtį kalbėjo savanorė Rita.
Jos teigimu, didžiausios problemos kyla su kaimynais. „Sunkiausia būna su kaimynais. Galima sakyti, dėl šunų persikrausčiau gyventi į sodą. Dabar turiu 3 šunis. Yra dar du, kuriuos priglaudžiau, kol rasime jiems šeimininkus. Buvo atvejų, kai žmonės grasino, kad iškvies policiją ar susidoros. Trūksta žmonių supratingumo. Jie galvoja tik apie save, o apie tai, kad reikia padėti bejėgiams gyvūnams, nesusimąsto“, – teigė savanorė.
Moteris yra išdalinusi apie 30 - 40 šunų. Daugiausia tai būdavo jauni šuniukai. „Turiu šuniuką, kurį auginu jau metus. Jis mielas, draugiškas, tačiau nėra labai gražus, tad dažnai žmonės tiesiog nenori jau paaugusio gyvūno, o tuo labiau nelabai išvaizdaus. Žmonės tikisi pasiimti gražų, sveiką, jauną gyvūną. Katinukų ima daug daugiau. Visgi jie mažesni, galbūt jais rūpintis lengviau“, – konstatavo Rita.
Pirmasis katinėlis buvo be kojos
Jurgita paėmė iš prieglaudos 4 suaugusius katinus, vienas iš jų be letenėlės. „Pirmiausia ėmiau du katinus, paskui dar du praėjusiais metais. Pirkti niekada gyvenime nesu pirkusi ir niekad nepirkčiau gyvūno, kai tiek daug vargšų, kurie glaudžiasi prieglaudose. Pirmasis katinėlis buvo be kojos. Šansai, kad jį kas nors paims maži, tad man pasidarė labai gaila ir pasiėmiau. Pirkti gyvūną būtų amoralus dalykas“, – savo požiūrį dėstė Jurgita.
Jurgita teigė niekada nebijojusi imti gyvūną iš prieglaudos. „Jei tik būtų galimybė laikyti dar vieną gyvūną, tai nedvejodama važiuočiau į prieglaudą ir tik ten jo ieškočiau“, – kalbėjo 4 katinus auginanti mergina.
Priglaudė labiausiai nuskriaustą katytę
„Mano istorija išties liūdna. Buvau pasiėmusi katytę iš prieglaudos. Mano namuose katytė išgyveno beveik metus, tačiau praėjusių metų žiemą numirė“, – apie liūdną katytės istoriją kalbėjo mergina.
„Bijojau eiti į prieglaudą. Viskas pasikeitė, kai nuėjau į prekybos centrą „Ozas“ ir ten radau kačių namelį. Pasidarė gaila, nes visi kiti gyvūnai ją skriaudė, nepripažino. Ji net bijodavo išlįsti, nueiti į tualetą ar paėsti. Pamačiau ir nesusilaikiau. Grįžau antrą, trečią kartą, o ketvirtą namo parvažiavau su katyte. Iš pat pradžių žinojau, kad pasiimu vargšę, baikščią katytę. Jeigu būtų reikėję eiti į prieglaudą, tai kažin ar būčiau išdrįsusi“, – teigė katytės globėja.
Erika užsiminė, kad didžiausia baimė yra tai, kad nuėjęs ir pamatęs tiek gyvūnų, žmogus dažnai pasijunta bejėgis.
„Labai bijojau pasijusti bejėge, kad pradėsiu verkti, kadangi norėsiu visiems jiems padėti, bet negalėsiu, – prisipažino Erika. – Taip pat, augindama savo gyvūnus, bijojau kuo nors juos užkrėsti. Tačiau pamačiau, kad savanoriškų organizacijų prieglaudose gyvūnėliai yra sutvarkyti, sterilizuoti, tad aš labai džiaugiausi, kad galėjau rinktis iš tokių gyvūnų.“
Katytės šeimininkė papasakojo, kad susidraugauti su baikščia katyte buvo sudėtinga, tačiau noras ir meilė buvo stipresni už visas problemas.
„Kaip man papasakojo savanoriai, katytė buvo rasta gatvėje, žmonių šilumos, meilės nebuvo gavusi. Vos tik atsivežiau ją į namus, ji iškart pasislėpė po lova. Ten išbuvo 3 dienas, jos baimė buvo didžiulė, nieko neprisileido. Tik vėliau, žingsnis po žingsnio, mes susidraugavome. Tokio katės meilumo aš dar nebuvau mačiusi. Tačiau katytės baimė žmonėms išliko. Ji bijodavo, kad gali būti nuskriausta. Visgi kiekvienam linkėčiau paimti gyvūną iš prieglaudos, kad žmogus galėtų pajusti, jog tik jis gali pakeisti gyvūno gyvenimą, rūpintis, suteikti jam šilumos ir meilės. O jis savo ruožtu – atsidėkos tuo pačiu“, – savo patirtimi dalinosi Erika.
