– Dominykai, išvykai mokytis į Prancūziją, Sorbonos universitetą, nes tavęs netenkino studijos Vilniaus universitete. Kas čia buvo blogai?
– Lietuvoje studijavau istoriją – tai vienas iš labiausiai politizuotų humanitarinių mokslų apskritai. Tačiau ypač sunku buvo jį mokytis būtent posovietinėje šalyje. Nemaža dalis humanitarinių mokslų profesorių mūsų universitetuose yra buvę marksizmo leninizmo dėstytojai ar „politrukai“. Mano manymu, totalitarinėje šalyje, kur egzistuoja labai stipri visuomenės narių nuomonės kontrolė, humanitarinių mokslų egzistavimas, o juolab vystymasis, nėra įmanomas.
Šiandien gyvename šalyje, kur daugiau ar mažiau egzistuoja žodžio ir minties laisvė, tačiau apskritai žmonių ir konkrečiai buvusių režimo propagandistų mentalitetas visiškai nepasikeitė. Ne kartą esu kalbėjęs apie būtinybę jau šiandien išleisti į pensiją visus sovietinių laikų pseudohumanitarus ir pradėti kurti Lietuvos humanitarinius mokslus iš naujo, kviečiant dirbti Vakarų valstybių profesorius ar Vakaruose mokslus baigusius Lietuvos piliečius, nes vergai negali išugdyti laisvų žmonių.
Konkretūs postūmiai, privertę mane išvažiuoti, buvo tai, kad Lietuvoje neegzistuoja normali sistema arba metodas, skatinantis humanitarinių mokslų studentus mąstyti ir analizuoti. Lietuvos universitetuose svarbu išmokti informaciją, kurios realiai šiandien, turint omeny lengvą informacijos prieinamumą, apskritai nebereikia. Aišku, dėl taip kardinaliai pasikeitusios padėties ir universitetų prarastos informacijos monopolijos krizė krečia daugelį pasaulio aukštojo mokslo įstaigų, tačiau geri universitetai bando adaptuotis prie naujos situacijos, nors ir gerokai per lėtai.
Lietuvoje man nepatiko ir tai, kad kitokia nuomonė akademiniuose sluoksniuose ne tik neskatinama, bet ir netoleruojama. Realiai jie yra mirę dėl savo „uniformiškumo“ – nėra gyvybingos, į priekį varančios diskusijos, be kurios negali egzistuoti humanitariniai mokslai.
– Kokie skirtumai pirmiausia išryškėjo Sorbonoje, palyginti su Vilniaus universitetu?
– Patiko tai, jog studijų programa sudaryta remiantis tuo, ką ją baigęs tu gyvenime turėsi daryti – iš esmės studijos yra pratybos prieš tavo darbą. Tuo tarpu Lietuvoje ir bakalauro, ir magistro studijose tu turi mokytis informaciją, o tapęs istoriku turi užsiimti šaltinių kritika ir analize, neturėdamas jokio realaus supratimo, kaip tai vyksta. Bent jau istorijos mokslo studijos Lietuvoje neparuošia būsimam darbui – ir, tokiu būdu, netenka prasmės.
Prancūzijos mokslininkai yra labai gerai integruoti į pasaulinę akademinę bendruomenę. Nėra tokio skirstymo: čia Prancūzija, o čia – pasaulis. Universitete tau dėsto profesoriai, kurie specializuojasi siauroje srityje, bet yra absoliutūs to klausimo autoritetai pasauliniu lygmeniu.
– Papasakok apie legendinį Sorbonos universitetą: ar reikia mokėti už mokslą, ar dėstytojai tikrai labai „žiaurūs“? Kaip elgiamasi su svetimšaliais?
– Mokslas Prancūzijoje nemokamas – netgi kaip tik valstybė moka stipendijas nepasiturintiems studentams (į šią kategoriją patenka beveik visi Rytų Europos gyventojai). Be abejo, yra privačių verslo mokyklų, tačiau jų populiarumas vis mažėja. Stiprėjant dešiniųjų įtakai valstybėje, situacija gali keistis, tačiau kol kas yra taip.
Dėstytojai labai įvairūs, tačiau visi jie yra geri mokslininkai ir supratingi užsieniečių atžvilgiu. Dauguma Prancūzijos humanitarų yra kairiųjų politinių pažiūrų, tačiau yra keli išimtiniai universitetai, tarp kurių ir maniškis Paryžiaus IV universitetas. Greičiausiai dėl šių priežasčių dauguma šio universiteto studentų yra prancūzai, o ir keli atsitiktiniai užsieniečiai – iš Vakarų Europos. Tuo tarpu kairuoliškuose universitetuose stengiamasi idėjų įvairovės labui priimti studentus, turinčius kuo skirtingesnės kultūrinės patirties.
– Ar sunku pragyventi Paryžiuje? Kodėl pasirinkai būtent šį – brangų miestą?
– Taip, Paryžius yra brangus miestas, bet rinkausi būtent Prancūziją dėl nemokamo mokslo ir dėl to, kad norėjau pagyventi dideliame Vakarų Europos mieste. Be abejo, ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir Sorbonos universiteto vardas. Pragyventi tikrai įmanoma. Kaip minėjau, valstybė studentams moka stipendijas, už kurias tikrai galima pragyventi, taip pat kompensuoja 30 procentų buto nuomos kainos. Todėl su nedidele tėvų pagalba arba dirbant dieną per savaitę čia galima gyventi oriai.
– Be to, kad esi Sorbonos studentas, dar esi ir aktyvus visuomenės veikėjas – NK95 narys, „Žaliųjų partijos“ narys, „Atgimimo“ autorius, domiesi politika. Kokia yra tavo tautos samprata? Ar šiais laikais apskritai dar reikia vartoti žodį „tauta“?
– Na, mes negalime paneigti, kad pasaulis vis dar padalytas valstybių sienų – ar tai gerai, ar ne, čia jau kitas klausimas. Skirtingų šalių gyventojai turi skirtingą vietą po saule – nevienodas šalių išsivystymas, skirtingi interesai, nulemti geografinės padėties, ir t. t. Dėl to akivaizdu, kad vis dar egzistuoja tautos, t. y. šalių gyventojai. Problemos dėl šio administracinio pasaulio susiskirstymo nematau – ją įžvelgiu žmonių noruose sieti šį faktą su kažkokiomis emocijomis, identitetais ir panašiomis nesąmonėmis, kurios neturi jokio racionalaus pagrindo.
Tas pats, kaip kad fabriko darbuotojai imtų mylėti savo fabriką ir sakyti, kad jie geresni už kito fabriko darbuotojus ar už to paties fabriko darbuotojus, kalbančius kita kalba. Situaciją reikia vertinti blaiviai. Pvz., Konstitucinis teismas išaiškino, kad Lietuvos Konstitucija įtvirtina pilietinę tautą, t. y. kad lietuvis yra kiekvienas Lietuvos pilietis. Tai labai racionalus požiūris, panaikinantis beprasmius konfliktus tarp skirtingai kalbančių Lietuvos piliečių. Įstatymų bazę racionaliam mąstymui apie tautą turime – dabar tik reikia, kad žmonių mentalitetas ją pasivytų.
– Žinau, kad esi Europos Sąjungos kritikas. Kodėl kritikuoji šią sąjungą ir kokias alternatyvas galėtum pasiūlyti?
– Iš esmės Europos Sąjungoje matau dvi labai dideles problemas. Visų pirma, jos valdymas. Europos Sąjungos centriniai organai turi labai mažai galių ir dėl to beveik nieko nelemia – tokiu būdu nėra išnaudojamas visas jos potencialas. Kartu net ir sprendimai būna priimami labai netiesioginių arba visai netiesioginių Europos Sąjungos gyventojų atstovų.
Kita vertus, Vakarų Europa vis dar labai stipriai vadovaujasi savo kolonijiniais instinktais. Akivaizdi Rytų Europos diskriminacija tiek valdymo, tiek ekonomikos srityje rodo tam tikras gilias kapitalizmo tradicijas turinčių šalių moralinį supuvimą. Pvz., Europos Sąjunga iš esmės tarnauja ne žmonėms, o kapitalui. Pažiūrėkite, kaip veikia Europos ekonominės zonos kūrimas – nėra vystomos valstybės, o tiesiog pakeliamos kainos, taip jas sulyginant – iš esmės taip apsaugomas verslas nuo būtinybės nuleisti kainas, atsiradus pigesniam gamintojui kitoje šalyje.
Atsivėrusi Šengeno zona irgi buvo kolonijinis žingsnis, nes mažiau ekonomikos srityje pažengusios šalys nebuvo jam paruoštos, nebuvo parengtos esminės jų vystymo programos, ir tokiu būdu zonos atsivėrimas nulėmė tik pastarųjų regionų depopuliaciją. Tai rodo akivaizdų Europos solidarumo trūkumą ir norą ieškoti trumpalaikės naudos. Manau, kad Europos Sąjungos projektas gerokai pralenkė savo amžininkų mentalitetą, ir mes vis dar gyvename laukinių kolonialistų ir išnaudojamų vergų laikais.
– Ar galėtum sakyti, kad mes visi esame pasaulio piliečiai, kad visos sienos – jau seniai nutrintos ir belikę tik politikams reikalingi simboliai, kurie neva atstovauja žmonių skirtumams?
– Taip, iš esmės dėl išplėtotos komunikacijos pasidarė aišku, kad ankstesnis žmonių suskirstymas tiek pagal jų gimimo datą (mokyklose), tiek pagal lytį (rinkos tyrimuose) ar netgi pagal geografinę gimimo zoną yra gana absurdiškas. Skirtingi žmonės turi daugybę bendrų interesų ir panašių idėjų, nepriklausomai nuo nei vieno iš šių veiksnių, ir neilgai trukus šios sienos turėtų išnykti.
– Ką kaip aktyvus jaunas žmogus galvoji apie Lietuvos ateitį ir jos politiką?
– Manau, kad svarbiausias Lietuvos ateities užtikrinimo veiksnys yra būtent Lietuvos politikos bendradarbiavimas. Vienas mano draugas Sorbonos profesorius, kurio specializacija – Baltijos šalių politika, pastebėjo, kad Lietuvos politikoje per pastaruosius dvidešimt metų vis labiau dominuoja seni žmonės. Stiprėja vadinamoji „dedovščina“. Aš manau, kad arba turi įvykti neišvengiamas lūžis politikos demografijoje, arba (kas yra labiau tikėtina) jauni ir aktyvūs, bet prastai integruoti arba senių užguiti žmonės tiesiog nusispjaus į šį reikalą. Manau, kad šiuo klausimu Lietuva juda labai pavojinga kryptimi.
Išeitys, be abejo, turėtų būti: pakeisti diskriminacinius rinkimų įstatymus, iš politinio gyvenimo eliminuojančius jaunus Lietuvos piliečius (pvz., Konstitucijoje įtvirtintas minimalus Prezidento ir Seimo nario amžius); sudaryti tam tikras vidines kvotas partijų viduje, kad tai įtvirtintų stiprią jaunų žmonių poziciją ir didelį jų skaičių.
Taip pat manau, kad ekonominiu atžvilgiu Lietuva išsikasė sau duobę, įstodama į absoliučiai nesolidarią Europos Sąjungą. Jau kuris laikas sakau, kad tragiška ekonominė situacija Lietuvoje yra seniai nebe Lietuvos politikų nekompetencijos pasekmė. Išeitis būtų arba stipriai solidarizuojantis su kitomis panašaus likimo valstybėmis radikaliai keisti Sąjungos ekonominę politiką, arba išstoti iš jos.
– Kaip manai, ar žmonės, kurie dabar studijuoja užsienyje, kada nors grįš ir pakeis Lietuvą?
– Viskas priklausys nuo požiūrio visų pirma į profesionalų, o antra – į jauną žmogų Lietuvoje. Turint omeny šiandieninę situaciją – daug vilčių nedėčiau.
– Ar tu pats grįši?
– Kol kas to daryti neplanuoju, bet manau, kad mano būsimoje veikloje tam tikrą vietą užims ir bendradarbiavimas su Lietuva.