Kalbomis apie dviračių transporto skatinimą valdininkai maitina jau ne vienus metus, bet atėjus dar vienam pavasariui paaiškėjo, kad niekas nepasikeitė. Miestuose žadėtieji dviračių takai, tiesiog nupiešti ant šaligatvio, trūkinėja, o viduryje tokio butaforinio dviračių tako neretai galima rasti gėlyną, stulpą ar medį, rašo „Lietuvos žinios“.
Kelių priežiūros ir plėtros programoje (KPPP) iš visų transporto tinklui skirtų daugiau nei 986,7 mln. litų bevariklio transporto trasoms prie kelių įrengti ir prižiūrėti šįmet numatyta 4 mln. litų. Taigi valstybės mastu dviračiai, palyginti su automobiliais, svarbūs ne visa puse procento. Be to, šie pinigai nepasieks didmiesčio arterijų.
Susisiekimo ministerija pranešė, kad už juos planuojama įrengti 10 dviračių takų ruožų Alytaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus regionų gyvenvietėse, kurių bendras ilgis - beveik 20 kilometrų.
Miestų gyventojus piktina tai, kad net norėdami naudoti dviratį kaip praktišką kasdienę transporto priemonę ir taip prisidėti prie spūsčių, oro taršos, automobilių statymo bei kitų problemų sprendimo realiai negali to daryti dėl apgailėtinos infrastruktūros.
Dviračių takų likimas miestuose priklauso nuo savivaldybių malonės, mat KPPP detaliai suplanuojamos tik išlaidos valstybinės reikšmės keliams ir skiriamos tam tikros sumos savivaldybėms, kurios gautus pinigus paskirsto savo nuožiūra.
Lietuvos dviratininkų bendrijos atstovas Eduardas Kriščiūnas, Susisiekimo ministerijos Dviračių transporto komisijos dalyvis, tvirtina, kad tarp dviračių infrastruktūra rūpintis turinčių darbuotojų dviračiai laikomi labiau rekreaciniu užsiėmimu, žaidimu, o ne kasdiene susisiekimo priemone, rašo „Lietuvos žinios“.
