Pagarba moteriai rodoma tol, kol ji yra susidomėjimo objektas
Nors kalbėti apie lyčių lygybę, vienodas moterų ir vyrų teises bei pareigas šiandien yra madinga, galima rasti begalę pavyzdžių, kai moterų bandymas savo elgesiu visuomenėje prilygti vyrams geriausiu atveju joms baigiasi nebyliu aplinkinių pasmerkimu.
Anot literatūrologės Solveigos Daugirdaitės, etiketo ištakos – aukštuomenės gyvenimo kasdienybė. Manieros būdavo labai svarbi aukštuomenės gyvenimo dalis. Tuo tarpu tuometiniai mužikai savo ponioms rankų nebučiuodavo. Ponių rankos bučiniams buvo specialiai išpuoselėtos, tuo tarpu bulves skutančių moterų rankos – ne.
Kaip bebūtų paradoksalu, tai, ką mes šiandien vadiname etiketu, apie 19-tą amžių įsitvirtino su visuomenės demokratėjimu, kai aukštesnių visuomenės sluoksnių įpročius ėmė perimti žemesnieji sluoksniai. Paradoksas tas, kad tuo metu stiprėjo įvairūs pasipriešinimo judėjimai, žmonės ėmė kovoti už savo teises – prieš vergovę, baudžiavą ir aukštuomenę, nepaisant to, žemesnieji sluoksniai iš nedemokratiškųjų aukštesniųjų perėmė dalį elgsenos standartų.
„Pratęsiant temą apie rankų bučiavimą, 20-to amžiaus pradžioje jau ir Lietuvos spaudoje pasirodydavo straipsnių, kuriuose šis paprotys būdavo kritikuojamas kaip nehigieniškas. Su moters statuso kitimu jis pradėjo nykti. Mat buvo manoma: kaip tu parodysi, kad esi lygiavertė, jei tau atidaromos durys, esi aprengiama paltu, tau panešamas krepšelis, užleidžiama vieta? Reikėtų pridurti, kad viso šio dėmesio moteris susilaukia tik tuomet, jeigu ji yra vyro domesio objektas.
Tai galima pastebėti kad ir viešajame transporte. Atsiradus tvarkai, pagal kurią į viešąjį transportą reikia lipti per priekines duris, jauni vyrukai, prieš įlipdami patys, dažniausiai praleidžia dalį moterų. Paprastai tai jaunos moterys. Tuo tarpu senutėms tenka lipti paskutinėms. Taigi toks vyrų elgesys neturi nieko bendra su pagarba moteriai. Tai elementarus flirtas, kadangi pagarba moteriai rodoma tol, kol ji yra seksualinis objektas. Jaunoms merginoms vyrukai ir rankinę pasiruošę nešti, tačiau kai moteris išteka, ji visą gyvenimą tampo sunkiausius maišus ir niekam dėl to širdies neskauda“, - ironizavo feminizmo istorijos žinovė.
Moterys už prasižengiamus smerkiamos labiau
Anot jos, dvigubo elgesio standartų nuostata gaji įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Geriantis vyras ir jo gėrimą slapstanti žmona, smurtaujantis vyras ir jo smurtavimą slapstanti žmona pas mus yra norma. Meilužę turintis vedęs vyras – taip pat beveik normalu. Moters atveju vertinimas jau visiškai kitoks.
„Mūsų visuomenėje moteriai moraliniai reikalavimai daug aukštesni. Apie jokį lygiavertį traktavimą dar negalime kalbėti. Jeigu vaiką sumuša tėvas – blogai, bet jeigu vaiką sumuša motina – jau pasaulio pabaiga. Tam tikros etiketo normos, aišku, būtinos. Manau, kad nėra gražu bet kaip išsidrėbti nei moteriai, nei vyrui. Taip pat nėra normalu rūkyti bet kur, visiškai nepaisant aplinkinių, tiek vyrui, tiek moteriai. Tačiau į moterų prasižengimus kreipiamas didesnis dėmesys, nors tos pačios normos vienodai galioja abiem lytims“, - svarstė S. Daugirdaitė.
Pašnekovės teigimu, daugelis nesusipratimų kyla dėl to, kad mes skirtingai suprantame tuos pačius dalykus. „Man asmeniškai nepatinka, kai man apvelka paltą, kadangi tuomet turiu į jį elegantiškai įnerti, o rankovėje neretai būna kepurė ir šalikas, tad to padaryti gražiai nepavyksta. Taip pat žinau, kad lietuviai vyrai nejaukiai pasijaučia Skandinavijoje, kai moterys, kurias jie mandagiai praleidžia, ima protestuoti. Mat skandinavės įsitikinusios, kad jeigu jos praleidžiamos, laikomos silpnesnėmis. Mandagumas egzistuoja ir ten, tačiau jis reiškiasi ne pagal lyties požymį“, - pasakojo mokslininkė.
Finansiškai nepriklausomos moterys protestuoja ir prieš stereotipą, kad už moters kavos puodelį turi sumokėti vyras. Jei jos leidžiasi vaišinamos, aiškiai parodo, kad vyras už savo mandagumą neturėtų tikėtis vienokio ar kitokio atlygio.
„Todėl visada svarbu, kas slypi už etiketo. Jei tai pagarba kitam žmogui – puiku. Tačiau žinant, kad mūsų visuomenėje apskritai stokojama pagarbos žmogui, nepriklausomai nuo jo lyties, šį pagarbos trūkumą dangstyti viduramžiška „galanterija“ nėra prasmės. Už tos galanterijos slypi nepakitę, įšaldyti lyčių santykiai: gyvūnėlis gražus, mielas, bet ne lygiavertis. Taigi viešoje erdvėje apie lyčių lygybę kalbama vienaip, o elgesio normos sako visai ką kita. Problemą apsunkina dar ir tai, kad mes, kaip pokomunistinė visuomenė, esame labai gerai išmokę galvoti viena, o sakyti kita“, - teigė S. Daugirdaitė.
Anot jos, visuomenei, neturėjusiai savo aukštuomenės, daugybę dešimtmečių nebendravusiai su užsieniečiais, neįmanoma gero elgesio normų išmokti iš vadovėlių. Todėl pas mus labai sureikšminta, su kokia suknele eiti į pobūvį ar su kokiu įrankiu valgyti vieną ar kitą patiekalą. „Nesakau, kad to nereikia, bet kai pasižvalgau, kaip elgiamasi tarptautiniuose renginiuose, susidaro įspūdis, kad pasaulis seniai nesilaiko klasikinio etiketo normų. Jie jaučiasi labai laisvai – jeigu skanu šampanas su silke, taip ir valgo. Mes iš baimės pasirodyti prasčiokais tikrai tokiais pasirodome savo pastangomis laikytis karaliaus rūmų etiketo“, - svarstė pašnekovė.
Jei nori laužyti taisykles, susitaikyk su pasekmėmis
Psichologė Eglė Masalskienė etiketą siūlo vertinti paprasčiau. Anot pašnekovės, jei moteris įsižeidžia, kad jai atidaro duris, ji tiesiog nesijaučia tvirtai ir ieško būdų save įtvirtinti. Jei moteris jaučiasi gerai, net ir nebūdama feministe, ji sugeba pirma paduoti ranką, kai jai to reikia, ar susimokėti už kavą, ir nevadina to feminizmu.
„Natūralu, kad visuomenės lūkesčiai vyrų ir moterų atžvilgiu skiriasi. Gyvenime mes atliekame šiek tiek skirtingas funkcijas, esame susikūrę skirtingą įvaizdį. Tarp vyrų ir moterų vėlgi yra skirtingų žmonių – yra moteriškų vyrų ir vyriškų moterų, bet etiketo taisyklės į neatsižvelgia į niuansus, tiesiog kelia skirtingus reikalavimus vyrams ir moterims. Žinoma, kultūra keičiasi, reikalavimai – taip pat. Dabar jie liberalėja“, - teigė pašnekovė.
Anot psichologės, skirtingose šalyse kultūriniai niuansai yra skirtingi. Pavyzdžiui, Lenkijoje įprasta moteriai bučiuoti ranką, o Skandinavijoje už tai vyras gali gauti ir per galvą. Todėl keliaujant į kokią nors šalį pravartu išsiaiškinti ten galiojančias taisykles. Jos nurodo ne tai, kaip norėtųsi elgtis, bet tai, kaip elgtis reikia.
„Žmogus gali laužyti etiketo taisykles tiek, kiek pats jausis patogiai. Kai jis labai griežtai laikosi visų taisyklių, gali sudaryti „žmogaus futliare“ įvaizdį, kitaip tariant, įvaizdį žmogaus, kuris bijo pažeisti bet kokias taisykles. Laužantis taisykles žmogus atrodo drąsus, improvizuojantis, žaismingas, šiek tiek kitoks. Taigi kai kuriose situacijose verta eiti su pilka minia, o kai kuriose – galbūt padaryti akibrokštą“, - svarstė E. Masalskienė.
Paklausta, kodėl elgesio standartai vyrams ir moterims visgi skirtingi, psichologė priminė, kad nuo mažens berniukai ir mergaitės auklėjami skirtingai. Berniukams mes sakome nežliumbti, „nebūti boba“, nes vyras turi būti stiprus, o iš moters visi tikisi, kad ji bus švelni, supratinga, globojanti. Tiesa, moters įvaizdžiai gali būti keli: moteris fėja ir moteris ragana. Pastaroji yra stipri, galinga, jos visi bijo. Tai ta, kuri eidama gatve rūko. Juk ir pasakose raganos dažnai vaizduojamos su pypke. Todėl moteris, prieš pasirinkdama elgesio modelį, turi žinoti, kokį įvaizdį ji nori sudaryti.
„Koks žmogaus elgesio modelis, kaip jis pataiko į visuomenėje vyraujančias normas, taip su juo bendraus aplinkiniai. Etiketas – tai bendravimo taisyklės. Kas jų laikosi, tas neišsišoka. Kas išsišoka, atrodo įdomus. Kiekvienas gali elgtis taip, kaip nori, tačiau prieš tai turi įvertinti, ką už tai gaus“, - patarė psichologė.