Skrydis virš miesto
Pirkdama butą Antakalnyje Virginija turėjo galimybę rinktis jo orientaciją. "Idealia laikoma pietrytinė pusė, ar ne? - šypteli dizainerė. - Turbūt daugelis mano vietoje būtų rinkęsi būstą, kurio langai žvelgia į pietryčius: saulė, žavus vaizdas į Sapieginės miškus, ramybė, pelargonijos ant kaimynų palangių... Tačiau ėmiau ir pasielgiau priešingai visoms nuostatoms: išsirinkau butą kitoje namo pusėje, septintame aukšte. Po mano langais - triukšminga gatvė, o prieš akis - žavi stogų panorama. Sėdėdama namie jaučiuosi lyg paukštis, skraidantis virš Vilniaus".
Alyvuogių takas
Kalinauskienės butas - 77 kvadratinių metrų ploto. Diktuodama, kur statyti pertvaras, Virginija pageidavo didelio vonios kambario (jis yra 8 kvadratinių metrų), virtuvę sujungė su svetaine, o šios sąskaita šiek tiek padidino miegamąjį. Kurti interjerą moteriai padėjo kolegė dizainerė Rytė Masiokienė.
Vos įžengus į butą pasitinka kontrastai: viena koridoriaus siena beveik balta, kita - alyvuogių spalvos. Pagal šeimininkės planą ant tamsiosios turėtų kabėti daug grafikos darbų. Patalpą apšviečia keturi masyvūs halogenų šviestuvai, šiek tiek slepiami kabamųjų lubų. Kaip įprasta šiuolaikiškuose namuose, koridoriuje stovi sieninė spinta stumdomosiomis veidrodinėmis durimis.
Grindys išklotos alyvuogių spalvos plytelėmis. Jų tamsus "takas" driekiasi per visą butą iki pat virtuvės, o dešinėje pusėje išsidėstę kambariai - miegamasis ir svetainė - iškloti jaukiomis ąžuolinėmis lentomis. "Dabar fabrikai išmoko gaminti tokį gerą laminatą, kad žmonės jo nebeatskiria nuo tikro medžio. Daugelis apsilankiusiųjų mano namuose pažvelgia į grindis dengiantį ąžuolą ir klausia: "Ar čia laminatas?.." - smagiai suirzta Virginija.
Daug dėmesio daiktams
Dizainerės bute klesti švarus minimalizmas. Pagrindinės spalvos - "skanios": pieno, šokolado, alyvuogių. Šviesiai išdažytame erdviame miegamajame stovi pačios suprojektuota japoniško stiliaus tamsaus medžio lova, sienoje slepiasi spinta stumdomosiomis durimis. Ryškiausias akcentas - violetinė gėlė, žydinti ant palangės ir aiškiai rodanti, jog nė viena smulkmena šiame bute neatsirado netyčia. "Buvau dėmesinga kiekvienam daiktui, norinčiam pas mane apsigyventi", pareiškia Kalinauskienė.
Dalis sienos, skiriančios miegamąjį nuo svetainės, yra stiklinė. "Man nėra nuo ko slėptis", - komentuoja šeimininkė. Svetainė dvelkia švaria prabanga. Čia stovi lengvučiai prancūziški dramblio kaulo spalvos minkštieji baldai, ant grindų paklotas šviesus prancūziškas rankų darbo vilnonis kilimas. Jo viduryje - metalinė detalė. "Parsivežiau kilimą pamatuoti, paklojau, o tas taip "įsisiurbė" į grindis, kad daugiau jo nė nejudinau", - aiškina dizainerė.
Ryškiausias svetainės akcentas - trimis lemputėmis apšviestas raudono kolorito triptikas "Ėjimas į ugnį". Jo autorius - buvęs Virginijos vyras Igoris Kalinauskas. "Šį butą kūriau tik sau, - pabrėžia moteris. - Ne draugams, ne kolegoms, ne žiniasklaidai, o būtent sau. Stengiausi su niekuo nesusitapatinti".
Vietoj užuolaidų – miestas
Pieno ir šokolado spalvos virtuvės baldų komplektą su integruota buitine technika Virginija įsigijo iš "Dalios baldų". "Norint naudotis tais prietaisais, reikia baigti informatikos mokslus, juokiasi ji. - Gerai, kad orkaitę jungiu retai. Nėra ko stebėtis - juk gyvenu viena. Kas yra vienišiaus pusryčiai? Arbata ir dribsniai. Vakarienė? Obuolys. Štai ir viskas". Dar ji svajoja apie stumdomą stalelį, ant kurio galėtų pasitiekti vieną sumuštinį. Tokia yra vienatvės prabanga.
Kiekvienas šių namų svečias, užliūliuotas švarios interjero ramybės, apstulbsta įžengęs į vonią. Jos plytelės - skaisčiai žalios. "Siela kartais nori spalvų, - paaiškina šeimininkė. - Kambario tokia spalva niekada nedažyčiau - įgristų jau po pusdienio. Tačiau vonioje eksperimentavau drąsiai. Kodėl ne?.." Virginija prisipažįsta dideliame vonios kambaryje pristigusi vietos dušo kabinai pastatyti. "Ai, ir nemėgstu dušo. Man patinka maudytis vonioje", - patikina ji.
Bent pusę buto interjero grožio sudaro eksterjeras, t. y. aplinka, plūstanti į vidų pro didžiulius langus. Įsitaisius svetainės fotelyje iš tiesų lengva jaustis taip, lyg būtum paukštis: prieš akis - dangus, o po kojomis plyti Vilnius. "Miestas - mano užuolaidos. Vakarais klausausi urbanistinių garsų ir stebiu į Vilnių besileidžiančią saulę, - sako Virginija. - Ir žinai ką? Tai mane "veža".
