Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Panašu, jog gyvenimo negandos jus prislėgė. Gal net per švelnus žodis įvardinti jūsų nuovargiui, pasidavimui ir norui pabėgti. Ir greičiausiai ne tik nuo sutuoktinio padarytos skriaudos, o nuo žinios, kad viskas byra, kad yra taip, kaip jūs nenorėjote, kad greičiausiai sudužo jūsų ramybė, šeimos idilė, galimybė jaustis saugiai atšiauriame pasaulyje.
Turėtų būti išties sunku išgyventi sutuoktinio išdavystę, gyvenimo suteiktą išbandymą – vaiko ligą. Norisi jus panašėti, kad pavargusios kojos šiek tiek pailsėtų, o pečiai bent trumpam nejustų sunkumo svorio. Tačiau didžiausias gailestis yra tas, jog tai yra jūsų darbas: nunešti ir padėti šį krovinį į vietą, kad nebevargtų nei galva, nei širdis. Ir kaip tai padaryti. Ogi eiti atleidimo keliu, kol galiausiai sugebėsite atleisti.
Kad užbėgčiau jūsų nepasitenkinimui už akių, rašau, jog atleidimas nereiškia kito, jums bloga padariusio žmogaus išteisinimo ar santykio atkūrimo. Tai yra atsitiesimas ir nebesinešiojimas to skaudulio su savimi. Jei liūdesį, pyktį, nuoskaudą, kuriuos išgyvenate dėl vyro išdavystės, įsivaizduotumėte kaip malkų ryšulėlį, kurį nešiojatės, kilnojate iš vietos į vietą, greičiausiai anksčiau ar vėliau jį padėtumėte į šalį. Su patirta neteisybe ir atleidimu už ją kažkas panašaus. Rodos, kad tokiu savo buvimu pasmerkiame kančiai kitą, o iš tiesų tame skęstate jūs.
Tačiau atleidimas nėra paprastas ir lengvas žingsnis. Ne kartą esu aprašiusi šį procesą kaip ilgą kelionę su daug stotelių. Jean Monbourquette parašęs knygą “Menas atleisti”, kuri yra puiki pradžia šiam žygiui, įvardino bent kelis atleidimo etapus, kuriuos nueina tam apsisprendęs asmuo. Čia yra pasiryžimas nekeršyti ir nebeleidimas savęs įžeidinėti; savo nuoskaudos ir menkystės suvokimas; pasidalinimas nuoskauda su kuo nors; savo praradimo atpažinimas ir apgailėjimas; savo pykčio ir noro keršyti pripažinimas; atleidimas sau; savo skriaudiko supratimas; prasmės suteikimas nuoskaudai; priėmimas, kad esate verta atleidimo; nustojimas norėti atleisti; atsivėrimas atleidimo malonei bei sprendimas atnaujinti ar nutraukti bendravimą.
Ši knyga yra tarsi vadovėlis, taisyklės, padedančios nepasiklysti ar neužstrigti savo skausme. Nusprendusi atleisti, pasinaudokite ne tik šio autoriaus išmintimi ir įžvalgomis. Tokioje situacijoje be galo svarbu turėti žmones, ar bent vieną jų, kas pagelbėtų judėti tikslo link. Čia svarbi tiek draugų bei artimųjų pagalba, tiek psichologų ar dvasininkų vedimas.
Nepasilikite su malkų ryšulėliu, kuris skirtas kitam...
Vaida
Rekomenduojama literatūra:
1. Dennis Linn, Sheila Fabricant Linn, Matthew Linn. Neskubėk atleisti. Ištiesk abi gydančias rankas. 2008 m.
2. Giuseppe Colombero. Vidinio išgijimo kelias. 2001 m.
3. Jean Monbourquette. Menas atleisti. 2001 m.
4. Yves Dalpe. Neištikimybė nėra banali. 2009 m.
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
