Faktai
Žemės ūkiu besiverčiančiose Viduramžių Anglijos bendruomenėse žmonės dažniausiai tuokdavosi sausį, lapkritį ir spalį, kai derlius buvo jau nuimtas, o sodinimo sezonas dar neprasidėjęs. Be to, rudens pabaigoje ir žiemą būdavo skerdžiami gyvuliai, todėl jaunieji buvo užtikrinti, kad per vestuves, kurios dažnai sutapdavo su kasmečiais festivaliais, nepritrūks šviežios jautienos, kiaulienos, avienos ir kitų gyvulių mėsos.
Vasara taip pat buvo populiarus metas kelti vestuves, kurios irgi neretai sutapdavo su festivaliais. Poros tuokdavosi birželį, nes galėjo išnaudoti gero oro privalumus, pavaišinti svečius naujo derliaus gėrybėmis ir susikurti puokštę iš vasarinių gėlių. Nuotakos puokštės tradicija siekia dar senovės laikus.
Skirtingose šalyse ir kultūrose gėlės simbolizavo skirtingus dalykus, tačiau dažniausiai - ištikimybę, nekaltybę ir meilę. XV a. pab. Europos nuotakos mieliausiai rinkdavosi rožes, kurios reiškė romantišką meilę. Šios gėlės buvo naudojamos daugybėje ceremonijų, tarp jų ir vestuvėse.
Ar tiesa, kad viduramžių žmonės maudydavosi tik kartą per metus, kaip dažnai teigiama? Ne, tai mitas. Daugelis žmonių prausdavosi reguliariai. Nevalyvumas nebuvo toleruojamas net viduramžiais. Muilas, kurį dar prieš mūsų erą tikriausiai išrado galai, IX a. pab. jau buvo plačiai naudojamas Europoje. XII a. muilo gabalėliai savo forma tapo panašūs į tuos, kuriuos naudojame šiandien. Be to, veikė pirtys, nors dažniausiai čia buvo renkamasi ne nusiprausti, bet susitikti su prostitutėmis.
Trumpai tariant, viduramžių žmonės turėjo daugybę galimybių pasirūpinti higiena. Todėl vargiai tikėtina, kad nuotakos iškęsdavo nesipraususios, o blogą kvapą per vestuves maskuodavo kvapniomis puokštėmis. Šiuo atžvilgiu jos niekuo nesiskyrė nuo šiuolaikinių nuotakų.
