Veterinarijos gydytojai ir patyrę šunų augintojai sako: šunims šaltis nekenkia. Jiems kenkia nuolatinė drėgmė ir skersvėjai. Įsivaizduokime, jeigu mes nuolat vilkėtume permirkusį paltą ir avėtume drėgnais batais. Labiausiai nuo rudens drėgmės kenčia lauko voljeruose gyvenantys šunys, o dar labiau – neturintieji sausos šiltos būdos.
Drėgmė kenkia gyvūno kailiui, odai ir net vidaus organams: kvėpavimo takams, sąnariams, šlapimo pūslei, inkstams. Taigi lauke laikomas šuo savo voljere turi turėti galimybę aktyviai judėti, jo būda turi būti sausa, vėjų neperpučiama. Šalia būdos patartina įrengti lentų pakylą.
Jeigu šuo sunkiau juda, lėčiau stojasi, velka kurią nors koją – tai gali būti sąnarių ligų požymis. Sąnarių negalavimai labiau būdingi senyviems, antsvorio turintiems bei prastomis sąlygomis laikomiems šunims.
Namuose laikomiems, o į lauką vedamiems tik pasivaikščioti, ruduo nėra pavojingas, bet patartina ir juos labiau prižiūrėti. Reikėtų nupirkti drabužėlių, kad augintiniai nesustirtų, mažiau išsipurvintų kailį.
Patogiausia ir lengvai apvelkama – liemenė, tačiau ilgaplaukiams verčiau vilkti ne liemenę, o kombinezoną. Mažus, dekoratyvius šuniukus galima apvilkti megztais nertiniais, kurie nevaržo judesių, gerai priglunda ir saugo krūtinės ląstą bei papilvę.
Tik nereikėtų persistengti ir be reikalo aptūloti šunį. Jei diena sausa, nevėjuota, o šuo sveikas, užsigrūdinęs, drabužėlių nereikia.
Veterinarijos gydytojų nuomone, šuniukų nereikėtų laikyti šiltnamio sąlygomis. Juos būtina nuo mažumės grūdinti, lauke daug judėti, žaisti aktyvius žaidimus ir, kas labai svarbu, šerti visaverčiu ėdalu.
Jeigu oras labai „šuniškas“, mažų dekoratyvių arba sergančių, senyvų šunų į lauką geriau nevesti – įtaisyti jiems šuniukų tualetą (kačių kraiko dėželės analogas).
Rudenį reikia pasirūpinti ir šuns saugumu. Kad augintinis matytųsi tamsoje, būtinas antkaklis bei pavadėlis su atšvaitais. Paleidę šunį pabėgioti po kiemą arba išsivežę į gamtą, prisekite nors mažą atšvaitą. Galima aprengti rūbeliais su atšvaitais. Vedantis šunį šalia judraus kelio, atšvaitai pravers ir šeimininkui, ir augintiniui.
Rudens pabaigoje šunų kailis suprastėja. Tai natūralu. Šuo gausiai šeriasi, ruošia naujus kalinius žiemai. Jeigu vasarą šuo daug maudėsi vandens telkiniuose arba turėjo odos parazitų, kailis natūraliai praranda žvilgesį. Todėl patartina skalauti kailį ne bet kokiu, o kokybišku, kailio struktūrą puoselėjančiu šampūnu, naudoti kailio gaiviklius, pasitarus su veterinaru, duoti maisto papildų.
Prasidėjus rudeniui, daugiau dėmesio reikalauja ilgaplaukių šunų kailis. Dažniau tenka lankytis šunų kirpykloje, daugiau šukuoti, nes susivėlę į kaltūnus plaukai laiko drėgmę, neleidžia kvėpuoti odai ir ją nuolat dirgina.
Pasitaiko, kad rudenį paūmėja chroniškos šunų ligos: ausų uždegimai, sąnarių bei šlapimo pūslės negalavimai. Jeigu pastebite, kad šuo įnirtingai purto galvą, dažnai kasosi letena ausis, gali būti, kad atsinaujino ausų uždegimas. Tokiems šunims reikia ne tik rimto gydymo, bet ir specialios kepurėlės, saugančios ausies landas ir neleidžiančios kauptis drėgmei.
Visais atvejais – reikia didesnio mūsų rūpesčio ir meilės.
