Prieš kelerius metus buvau visai kitokia- visada pasikliaudavau tik tuo, kas moksliškai patikrinta, įvertinta, užpatentuota, kaip visiška ir neginčijama teisybė. Jei kas butų pasakęs, kad paklausysiu širdies balso, būčiau mažų mažiausiai atkirtusi, kad manęs tiesiog nepažįsta... Taigi viskas prasidėjo, kai buvau dar jaunutė, vos tik pradėjusi ragauti studentiškos duonos...
Tarpdury į universitetą sutikau Tadą. Su Tadu buvome kaimynai dar tuomet, kai mokiausi pradinėje mokykloje. Mudu pasisveikinom, apsikeitėm keletu žodžių ir išsiskyrėm. Nuo tos dienos dažnai jį sutikdavau universitete, dažnai mūsų žvilgsniai susitikdavo, bet niekada neužmegzdavom pokalbio. Kol vieną dieną ir vėl susitikom tarpdury, tik šįkart jis pasiūlė pavežėt mane iki namų. Kelias namo man atrodė kaip niekada ilgas, tarp mūsų nesimezgė pokalbis, jis tik pasakojo, koks šaunus jo automobilis, o aš tik tylėjau ir linkčiojau galvą, o ir jo juokeliai, kurie kartkartėmis nutraukdavo tylos minutes, man atrodė kvaili.
Nepasikeitė, vis dar toks pat vaikiškas ir arogantiškas pasipūtėlis - tąsyk pagalvojau, išlipdama iš automobilio. Nuo tos dienos jo nemačiau gal savaitę. Kai vieną dieną sužinojau, kad jis pasiėmė akademinių atostogų, nes turi kažkokių šeimyninių problemų. Pati nežinau kodėl, bet net nepajutau, kai parašiau sms žinutę.
Susitikome kavinėje, netoli mano namų. Kaip tąsyk išsiaiškinau, Tado tėvas paliko šeimą, išėjo į daug jaunesnės moters namus, o jį su broliu ir mama paliko be pagrindinio šeimos maitintojo. Taigi Tadas bent jau kuriam laikui turėjo nutraukti studijas, įsidarbinti ir taip padėti šeimai. Tadą pažinau visai kitokį - jis buvo nuoširdus, atviras, rimtas ir atsakingas žmogus.
Mūsų susitikimai vis dažnėjo. Tėvai, sužinoję apie mano draugą, nebuvo patenkinti. Tadas jiems niekada nepatiko. Mama vis sakydavo, kad jis bendrauja su manim tik todėl, kad jam šią akimirką sunku, kad vos tik pagerės situacija šeimoje, jis mane pamirš. Kad jam vėl rūpės tik draugai, merginos ir vakarėliai. Nes tokie žmonės, anot jos, nesikeičia. Tuomet aš nieko apie tai nenorėjau girdėti... bet...
Tai buvo gruodžio vidurys, Tadas atvažiavo manęs pasiimti. Kaip visuomet, turėjom kartu leisti savaitgalio vakarą. Tačiau vos tik pravėriau automobilio duris, pamačiau, kad jis keistas, kaip nesavas. Tą vakarą mes net nepajudėjome nuo mano namų. Jis labai paprastai, be jokio apgailestavimo ar atsiprašymo man išrėžė, kad jis dar jaunas, kad jam reikia „išsilakstyti“, kad jis dar negalvoja apie jokias rimtas draugystes, o ir po paskutinės draugystės nebesugeba niekam jausti jokių šiltų jausmų. „Aš –tarsi akmuo, kuris nieko niekam negali jausti“- ištarė jis, bet aš jau to nebegirdėjau, nieko nebenorėjau girdėti, vienintelė mintis, kuri man šmėkštelėjo galvoj, kaip aš gyvensiu, jei jo nebus mano gyvenime.
Nepamenu, kaip išlipau iš automobilio, nepamenu, kaip grįžau namo, pamenu tik vieną, kad beprotiškai troškau išgirsti užsitrenkiančias dureles, jo žingsnius ir atsiprašymo žodžius, kad jis suklydo, kad taip nėra, kad jam reikia manęs taip, kaip man reikėjo jo. Tačiau neišgirdau nei jo žingsnių, nei tuo labiau žodžių... Tuomet pamenu, kad tik egzistavau, bet negyvenau, dariau viską, kad jį pamirščiau. Labai dažnai prisimindavau mamos žodžius „tokie žmonės nesikeičia“, vis save kaltinau, kad susižavėjau tokiu žmogumi, kad ta, kuri visada klausydavo proto balso, šįkart jo nepaklausė...
Niekas nepatikės, ką aš padariau, prabėgus keletui mėnesių. Pati jam parašiau sms. Susipykus su sveiku protu, pagalvočiau, jei kokia mergina taip pasielgtų, bet taip pasielgiau aš pati, todėl nebuvo ko ir pridurti. Kyla klausimas, kaip pasielgė jis, tiesa? Jis atrašė. Tą dieną mes susitikom ir vėl pradėjom bendrauti, taip, lyg niekada nebūtume išsiskyrę. Mes kartu iki šiol... Jei kas paklaustų, kodėl tąsyk jam parašiau, nors jis taip mane įskaudino, pasakyčiau paprastai: patikėjau tuo, ką jaučiau širdy, o jaučiau, kad jis - mano žmogus.
Parašykite mums, kaip širdis Jums padėjo pasirinkti – mylimąjį, darbą ar priimti kitą sprendimą, o gražiausią istoriją apdovanos penkerių metų gimtadienį švenčiantis Ajurvedos centras „Shanti“.
Savo istorijas, parašytas taisyklinga lietuvių kalba (su ą, ę, į, ų ir kt.), iki spalio 27 d. siųskite elektroniniu paštu gyvenimas@delfi.lt, o kitą dieną paskelbsime 3 nugalėtojus - gražiausių istorijų autorius.
Visi DELFI projekto "PAŽINK SAVE: rūpinamės širdimi" straipsniai čia.
