Didžiausias absurdas, kai ši visuomeniškai persenusi idėjų sampyna pristatoma kaip naujausias galimų idėjų žodis, naujausias progreso atradimas, netgi visų procesų pabaiga ir tobulybė, įsikūnijusi "čia ir dabar" ir kurios atžvilgiu įmanomas tik sekimas, o ne ėjimas kažkur pirma jos, ieškojimas kelių pirmyn.
Tačiau tai socialinė ir ideologinė senovė. Popsas ir jo reiškiniai, po teisybei, sukriošę ir persenę, kaip ir sekuliarizuotos visuomenės idėja, kuri atitinka XVIII a. realijas filosofų galvose ir XIX a. realijas ideologinėje ir technologinėje aplinkoje, turiu omenyje evoliucionizmą, geležinkelius, telegrafą ir kitas vertybes, kurios nuolat besikaupdamos kėlė įspūdį, kad progresas vyksta ir kad žmonija tobulėja, tobulindama technologijas. Ir kad ateis toks metas, kai visuomenė nebeturės niekuo daugiau rūpintis, tik naudotis technologinio progreso vaisiais. Dabar leidžiama numanyti, kad ši komunizmo ar rojaus žemėje epocha jau atėjusi, tereikia naudotis tuo, kas yra, naudotis iki galo – daiktais, pramogomis, malonumais. Maždaug kaip Romos imperijos apogėjuje, kai šūkis carpe diem ir reiškė šūkį naudotis civilizacijos malonumais; pliuralizmas ir tolerancija Romos imperijoje klestėte klestėjo, imtinai iki pedofilijos, homoseksualizmo, valgio kulto ir savotiško popso – tuometinės muzikos, freskų, statulų, hedonistinių filosofijos atmainų etc.
Tačiau pirmieji barbarų milijonai jau telkėsi apie Romos perimetrą, o iš Mongolijos ir Kinijos gelmių pajudėjo hunai.
Tuo metu moderniausi ir labiausiai nūdieną atitinkantys reiškiniai buvo ne tie, kurie ideologiškai buvo pristatomi kaip tokie, o tie, kurie turėjo ateitį, teikė kitabūčio versiją. Tai krikščioniškos katakombos ir pirmieji kankiniai, tai ideologiškai, kultūriškai ir politiškai atmesta ir pasmerkta periferija. Beje, jei norime, alternatyva šiam pasauliui buvo ir gotų armijos, kurios dar tik laukė savo valandos. Ji išmušė – IV a. pabaigoje gotai persikėlė per Dunojų. Dar ne kaip visa naikinanti jėga, o kaip imperijos draugai. Už tą draugystę imperija turėjo paaukoti save pačią.
Ateitį turėjo tos galios, kurios išpažino vertybes, pranokstančias sekuliarizuotą ir sinkretišką Romos dvasią. Ir barbarai, ir pirmieji krikščionys, kurie, nežinodami šito, jau artėjo vienas į kitą, į gyvybingąją naujosios viduramžių Europos sintezę, tuo metu dar nenutuokė vienas apie kitą. Tačiau jie turėjo bendrą bruožą – idėja ir bendra sėkmė jiems buvo svarbesnė už individualią gyvybę, visų pirma už savo gyvybę. Barbarai, kaip ir krikščionys, mokėjo mirti. Lygiai kaip ir šiandienos islamo fundamentalistai. Ir jie turėjo idėjų. Barbarai – fizinio viešpatavimo, krikščionys – dvasinio. Jų keliai negalėjo nesusitikti, ir jie perėmė Romos palikimą. Drauge su žydiškuoju. Roma visąlaik buvo kupina paniekos mirčiai, tačiau po Augusto epochos šitai praėjo. Romėnai buvo ištikimi Romos idėjai, tačiau, tapusi megapoliu ir metropoliu, religijų ir tautų maišalyne, Roma virto plebėjų siautėjimo vieta, nuo jų patricijai slėpėsi atskiruose kvartaluose už aukštų sienų. Romėnai jau nebeturėjo karinės prievolės, o siųsdavo į karus samdinių armijas. Idėjų taip katastrofiškai trūko, kad ja tapo imperatoriaus dieviškumo idėja, – kitokios bendros visai margaspalvei imperijai paprasčiausiai nebuvo surasta. Ir nieko nuostabaus.
Taigi ateitį turėjo tie, kurie valdė gyvybingas idėjas.
Kas gyvybingas idėjas turi šiandienos sekuliariame pasaulyje? Nesvarbu, koks jų etinis turinys. Be abejo, islamo fundamentalistai, anarchistai, antiglobalistai. Visi anti-, tačiau pozityvią aiškiai apibrėžiamą idėją turi tik islamistai, o tiesiai ištarta ši idėja – nei daugiau, nei mažiau, kaip pasaulinis islamo įsiviešpatavimas, JAV ir apskritai Vakarų civilizacijos sugriovimas. Antiglobalistų vizija skendi rūke – lyg visuotinės gerovės ekologinė visuomenė, lyg nenuilstančios permanentinės kovos su monopolijomis idėja, kuri save savyje ir uždaro. Bet ji nors romantiška. Savo tikrųjų tikslų ji gal ir nežino ar nesugeba suformuluoti, kas, po teisybei, nieko keista. Bet ateityje šios jėgos gali būti lemiančios, ir nieko nuostabaus, jei jos susivoktų galinčios sužaisti daugiau nei pusantro tūkstantmečio senumo partiją – anarchizmui ir antiglobalizmui kaip naujiesiems "ekologiškiems barbarams" gali būti naudinga jungtis su katalikybe ir protestantizmo srovėmis.
Idėjų, koks turi būti kitoks pasaulis, turi krikščionybė. Ir visų pirma – katalikybė drauge su stačiatikių bažnyčiomis, kurios išlaikė fundamentaliąsias Romos krikščionybės ir bizantinės krikščionybės, katalikybės ir stačiatikybės (ortodoksijos), formas ir turinius. Tai tradicija, tradicijos, patikrintos laiko. Galime įtraukti ir evangelikus reformatus, liuteronus, baptistus, kurie dar tveriasi į savo XVI a. išganingąsias doktrinas, malonę, laisvę ir Dieviškąją prievartą. Visų evangelinių tradicinių religijų idėja yra tokia: žmogaus ir Dievo santykis yra arena, kurioje sprendžiasi ir žmogaus, ir visuomenės likimas. Ne taip svarbu, koks to santykio rezultatas – ar gniuždantis, ar pakylėjantis, bet jis visada yra nuskaidrinantis žvilgsnį.
Ir grįžkime prie klausimo – koks judėjimas, kokia ideologinė kryptis lemia šiandienos pasaulio įvykius ir kas yra naujausia, kas naujau už postmoderną ir antiglobalizmą?
Be abejonės, naujausia ir gyvybingiausia šios dienos srovė yra fundamentalizmas.
Būtent fundamentalizmas. Islamiškasis, iš kurio galime daug ko pasimokyti, ne tik neigiamo. Fundamentalistai yra ir globalizacijos priešininkai. Jie fundamentaliai atmeta šiuolaikinę visuomenę su jos vertybėmis.
Fundamentalizmo nereikia painioti su konservatyvumu. Konservatizmas – tai pasenusio postmoderno išraiška. Ir atvirkščiai – postmodernizmas šiandien yra konservatyvumo išraiška, postmodernas yra paskutinė konservatorių minties citadelė.
Kas yra konservatorius? Tas, kuris nori, kad jam viskas būtų aišku, pateikta ant lėkštutės, jau gerokai apvirškinta; konservatorius yra socialinis bailys, negalintis sutikti, kad esama situacija gali būti pakeista, pajudinta. Jam tai nepatogu.
Juodasis Renesansas – štai kas šiandien gali būti įdomu. Juoduma – tai labai daug šviesos aplinkui. Juoda – tai naktis prieš auštant. Juoda į save susiurbia visas kitas spalvas.
Juoda įgalina raudoną, juoda įgalina baltą. Ir juoda – tai atsidavimo, nuolankumo spalva, pasirengimo aukai ir aukojimosi spalva. Anarchistai irgi mojuoja juodomis vėliavomis. O kunigai nuo amžių nešioja juodas sutanas. Tai garbinga spalva, reiškianti atsakomybę ir aukojimąsi; vilties ir tikėjimo žmogumi bei socialinio teisingumo galimybe spalva.
Ateities pasaulis remsis juodos spalvos pamatais, tik tada jis pats žaižaruos ir bus saugus. Struktūros visada yra slegiančios ir valdančios, tačiau vietoj struktūrų KB (kuri pati struktūruota) siūlo aplinkai visiškai atsakingą vertybių sistemą, išsigelbėjimą nuo depresijų, stresų. Struktūra, kurią KB siūlo pasauliui, visų pirma yra dvasios struktūra, o dvasia niekada nebūna struktūruota; ji slypi įvykiuose, mintyse, perduodama tradicijos, ir dvasios nereikia painioti su medžiaga, kuri ją transliuoja. KB yra netobula. Dievas tobulas. Tai normalu. Negi norime, kad būtų atvirkščiai. Vienas yra teikiantysis, kitas – gavėjas, o gavėjas visada perima ne tiek daug šviesos, kiek jam duodama, – tačiau moderniame pasaulyje vakariečiui ar europiečiui daugiau šviesos ir nėra. Dvasia, kuria du tūkstančius metų alsuoja Europa, yra krikščioniška. O krikščionybė tokia tobula, kad ji atitinka visus pagoniškuosius pagrindus, jie perimti, apimti ir susinkretinti. Ir pakylėti Kristaus meilėje. Marijos globoje. Dievo Tėvo glėbyje. Šventosios Dvasios dosnume. Visa tai buvo žinoma ir pagonybei, Šiaurės Europos keltų, germanų ir baltų religijoms. "Pagonių dievai" Europoje ir Mesopotamijoje rikiuodavosi triadomis, kurias papildydavo deivė motina. Visa kas įimta, viskas perimta, ir todėl krikščionybei Lietuvoje nėra ko peštis su pagonybe – prie to paties abi artėja iš skirtingų pusių, bet siekis – dorovinis. Tai sieja ir KB, ir Lietuvos pagonis – to nereikia bijoti, juk niekas, bent jau šiandien, nebijo kontaktų su evangelikais reformatais ar liuteronais; pagonybė Lietuvoje pernelyg sena, kad ją kas nors galėtų iš tikrųjų sunaikinti.
Tai ir gerai. Katalikybė yra tobula religija, sujungusi Romą su pasaulinės civilizacijos dvasiniu vektoriumi, būtent katalikybė nuo Tėbų, Memfio ir Babilono veda į Jeruzalę, Atėnus, Romą, Vilnių ir Lisaboną. Ji veda per Jėzų Kristų, kuris yra sintezių sintezė, Žmogaus ir Dievo sintezė, meilė ir tobuliausias pažadas žmonijos istorijoje.
Daugybę dalykų, daugybę šiukšlių esame sukaupę būtent dėl prisirišimo prie skirtumų, o ne prie bendrybių, prie formos, o ne prie turinio. Mes, kaip katalikai europiečiai, esame pasaulio civilizacijos vektoriaus priešakyje.
Tačiau kas yra atsitikę? Kodėl tiek nesupratimo aplink?
Kokios galimybės išspręsti susišnekėjimo klausimą ir kokie reikalai su pasauliu ir dvasia, kurie palengva ima tolti vienas nuo kito?
Ką gali daryti Lietuvos Katalikų Bažnyčia?
Visų pirma būti moderni. O tai šiandien reiškia – tęsti Vatikano liniją ir jai atstovauti, nes tai yra pati archajiškiausia modernaus pasaulio išraiška. Tai yra žavu, nes tai tikrosios Romos reliktas, tikrosios, milžiniškos civilizacijos laidas. Maskva ar Konstantinopolis varžėsi dėl Trečiosios Romos titulo. Kam ta "trečioji", jei niekur nedingusi pirmoji ir vienintelė Roma, kuri paveldėjo romėniškos civilizacijos vektorių. Judėjiškos ir graikiškos taip pat. Nebūkime naivūs – Roma kaip tokia susiformavo ir gentiniu pagrindu, tai ir Viduržemio jūros baseino civilizacijų, ir Šiaurės Europos tradicijų lydinys. Ji sinkretiška – nebijokime to žodžio, o jos dogmos gina sinkretiškumą, gina laisvę, o ne ją stingdo. Kartoju – Romos Katalikų Bažnyčios dogmatika ir teologinės doktrinos pritaikytos Europai ir sinkretizuoja visą žmonijos civilizacijų palikimą nuo Babilonijos ir Egipto iki graikų ir romėnų, nuo germanų iki keltų, baltų ir slavų. Dogmos gina Europos senųjų religijų ir Artimųjų Rytų religinį sinkretizmą, kuris yra amžino katalikybės gyvybingumo laidas.
Pietų Amerika irgi savitai individualizuojasi ir vienijasi tik per katalikybės ir etninių religijų sintezę. Tai natūralu, kaip natūrali ir juodoji Madona, ir juodasis Kristus Afrikos bažnyčiose.
Ir todėl Katalikų Bažnyčia turi teisę kalbėti tiek Dievo, tiek tautų, tiek civilizacijų vardu. Visų didžiųjų civilizacijų, kiek jų yra buvę.
Ir ji šiandien vienintelis balsas, turįs teisę kalbėti Vakarų pasauliui liepiamąja nuosaka.
Prie to vartotojų visuomenė tarsi nepripratusi, – jai neliepiama, jai siūloma rinktis, tačiau kiekviena reklama veikia sąmonę ir pasąmonę ir liepia. Ji yra maksimaliai prievartinė. Liepia valstybės, liepia darbdaviai, liepia koncernai. Žmogus nėra laisvas, jis savo darbdavio įkaitas, firmos belaisvis, kurio mintis, ketinimus ir veiksmus lemia ne kas kita, kaip vartotojų visuomenės poreikiai, pagal kuriuos jis formuojamas. Jam sakoma, kad jis laisvas, bet didesnio civilizacinio kalinio už jį nėra. Jis laisvas judėti, bet jo laisvę realizuoti sunku, nes judėjimas kainuoja, o be to, žmogus pririštas prie darbo vietos. Jis laisvas judėti, tačiau bet kuriame pasaulio taške jis atsiduria tik kitoje klimato, o ne civilizacijos juostoje. Visur tas pats globalinis kaimas. O jame jis pakeisti negali nieko. Jis negali sakyti "ne", nes nėra adresato. Monopolinis kapitalas adreso neturi. Jis visur ir niekur. Ir jis liepia, jis sprendžia, o žmogų jo įsakai pasiekia per daugybę instancijų, ir susekti pirmojo impulso nepavyks.
Ir jo veiklos sritis vis plečiama, žmogaus laisvės sričiai vis nepastebimai siaurėjant.
Yra sakoma "taip" visam tam, kas plečia sekuliarųjį lauką, viskam, kas neturi adreso. Ir naujųjų kultų, ir "Coca-Cola", ir eutanazijos idėjos, klonavimo tėvynių lyg ir nėra, jos visur ir niekur. Ir jų negalima apčiuopti, jos nuolat juda reklamomis, mintimis. Jų atstovų kalbų ir reklamų perkimšta žiniasklaida.
Šios pasaulinės tendencijos veda į tą pasaulį, kuris neturi orientyrų ir nesugeba pasakyti net kas jis yra. Susivokti jis gali tik turėdamas tradiciją. Tradicija yra kaip veidrodis. Jeigu ji yra, galima pasitikrinti, ar tu jai tolimas, ar artimas. Ar tu jos vektoriuje, ar iškritęs iš jo, ar regresavęs, – visa tai pasitikrinti įmanoma tik esant didelei ir galingą istoriją turinčiai tradicijai. Vakarų pasauliui tai krikščionybė, o mums, suprantama, katalikybė, Romos tradicija. Būtent todėl gausėja kultų – nuo popsinių iki naujųjų religijų ir guru. Idant tradicija kaip tokia būtų aptemdyta ir pasitrauktų į šešėlį. "Tradicinis" protestantizmas, atsiradęs ir identifikavęsis būtent kovos su tradicija metu, yra tradicijos šaka, kuri išsikovojo teisę būti tradicijoje kitokiu būdu. Tačiau vėlyvosios protestantizmo skiltys, pavertusios jį tūkstančių sektų chaosu, tikrai nepriklauso tradicijai, nors būtent dabar jos ir yra populiariausios – nes perėmusios savo pasaulio, medžiagiško vartotojų pasaulio kalbos stilių ir reklamos įvaizdžius.
Ir jos nesako šiam pasauliui "ne". Jos kaip tik apsimeta tradicijos elementais, jos centriniais vektoriais. Ir jos veikia, jos pripažįstamos ir globalizacijos nešamos į visas pasvietes.
Katalikų Bažnyčia vienintelė šioje sumaištyje neša veidrodį. Ji vienintelė sugeba, išdrįsta pasakyti "ne" šiame vertybinius orientyrus praradusiame pasaulyje. Ji leidžia orientuotis, susiprasti, sustoti, apsidairyti, susivokti. Ta jos galia pavojinga sekuliariajam pasauliui, vartotojų visuomenei. "Ne" netinka ten, kur reklama visada vyrauja ir visada sako "taip, taip ir dar kartą taip".
Ir atrodo, kad tikroji modernybė slypi fundamentalizmuose. Ateitį jie turi neabejotinai, jeigu ir ne šviesią, tai tikrai didelę. Į tai atkreiptinas dėmesys reflektuojant dabartį.
